Pasitikėjimas savimi ir savigarba
Pasitikėjimas savimi – tai tikėjimas savo sugebėjimais ir pranašumu tam tikrose srityse ar situacijose. Savimonė – tai savęs pažinimas ir žinojimas, kas esi. Savigarba – tai pasitikėjimo savimi ir savimonės derinys.
Savigarbos turintis žmogus priima save tokį, koks jis yra, su visais savo pranašumais ir trūkumais. Toks žmogus jaučia savo žmogiškąją vertę ir tiki, kad yra unikalus.
Pasitikėjimą savi galima ugdyti, pavyzdžiui, ryžtantis padaryti tai, kas kelia baimę ir verčia jaustis nesmagiai, skaitant knygas, lankant kursus, paskaitas ir pan.
Savimonę atsinešame natūraliai, iš vaikystės, taip pat įgyjame po įvairių gyvenimo krizių, padedančių geriau pažinti save, mobilizuoti asmenybės resursus.
Kiekvienas žmogus susikuria vienokį ar kitokį savo Aš vaizdą, kurį sudaro daugiau ar mažiau įsisąmonintos nuostatos, teiginiai apie save.
Aš vaizdo kūrimas – tai visą gyvenimą vykstantis procesas. Teigiamus pasikeitimus skatina:
realistiški lūkesčiai;
realistiškas savęs suvokimas – suvokiant tiek silpnąsias, tiek stipriąsias savo puses;
noras keistis;
keitimosi įgūdžiai, technikos, metodai.
Teigiami pasiekimai, bet kokioje srityje, didina teigiamą savęs vertinimą, didėjantis teigiamas savęs vertinimas didina žmogaus efektyvumą, didėjantis efektyvumas didina teigiamus pasiekimus – taip ratas sukasi vis didėjančia teigiama linkme. Žinoma, to nesuvokiant kai kada nutinka ir atvirkščiai.
Savigarbos turintis žmogus:
žino, kas jis yra, priima atsakomybę už savo veiksmus, siekia užsibrėžto tikslo, vadovaudamasis asmeniniu supratimu, o ne siekdamas įtikti aplinkiniams;
elgiasi taip, kaip jam atrodo teisinga;
suvokia, kad žmogus negali būti gabus ir kompetentingas visose srityse;
nebijo dvejoti ir drįsta tai parodyti;
pripažįsta savo silpnąsias ir stipriąsias savybes, ką gali – pakeičia ir susitaiko, nekovoja su tuo, ko negali pakeisti;
drįsta ir siekia to, ko išties nori;
jaučiasi viduje ramus, saugus;
moka išklausyti kitą;
gyvena čia ir dabar. Nėra aklai varžomas tradicijų, mato realią situaciją.
Būti savo elgesio šeimininku
Mūsų elgesys nepriklauso kitiems žmonėms. Jis priklauso mums. Būti savo elgesio šeimininku – viena svarbiausių turinčio savigarbos žmogaus savybių. Nuolatos taikytis prie aplinkos – tai užgniaužti savo tikrąjį Aš.
Galimybė pačiam valdyti savo jausmus, veiksmus, mintis bei įpročius ir už juos atsakyti ugdo mūsų savigarbą.
Visi žmonės turi bendražmogiškas teises, kurias turi suteikti sau ir kitiems. Svarbiausia yra mokytis atrasti savus atsakymus į tai, kas yra svarbu ir teisinga Jums šiame gyvenime, nugalėti baimę ir būti atviriems naujiems iššūkiams, o kilus konfliktams, pasitelkti juoką ir humorą – tai gali būti labai naudingos priemonės.
Parengta pagal:
Mia Hanstrom (2008). Metodinė medžiaga. Alandų salų taikos institutas.
Susiję straipsniai
