Man sako: jeigu nesukursi šeimos ir neturėsi vaikų, būsi kaip brokuota prekė (1)
Klausimas: Man 24 metai ir turiu didelių problemų su vaikinais. Nuo paauglystės visas mano gyvenimas – kažkokia nesąmonė. Kai bendrauju su jais tik draugiškai ar kaip su kolegomis, viskas tvarkoj. Bet kai tik prasideda pakvietimai susitikti, viskas apsiverčia aukštyn kojom. Aš negaliu suprasti, kas man darosi. Įsijungia kažkoks atstūmimo mygtukas. Kiek save prisimenu, man niekada nereikėjo vyrų dėmesio. Ir tiesą sakant kartais mane toks dėmesys erzina ir yra nemalonus.
Kiek save prisimenu, niekada nenorėjau nei šeimos, nei vyro. Vaikystėje net buvau pasižadėjusi sau, kad niekada neištekėsiu. Mane užaugino mama ir močiutė. Ir, mano nuomone, jos neblogai susitvarkė. Iš visų jų pasakojimų vaikystėje nesu girdėjusi nė vieno gero žodžio apie vyrus. Senelis skaudino močiutę, tėvas skaudino motiną, po dviejų metų santuokos jie išsiskyrė. Be to, močiutės dėka, aš niekada nepamiršau, kad paveldėjau visas neigiamas tėvo savybes.
Niekada gyvenime nebuvau įsimylėjusi, net mokykloje kažkokių simpatijų nebuvo, o viskas tik dėl to, kad man tai atrodė neracionalu. Tuo metu man svarbesni buvo mokslai, nes, ko gero, mokslai man atrodė patikimesni. O gal tiesiog kažko bijau? Nes pagalvoti, kad bijau ir visai nepasitikiu vyrais, net pačiai atrodo nelogiška. Žmonės ateina ir išeina, vieni skaudina, kiti ne. Protu suvokiu, kad nėra jokių priežasčių bijoti, bet širdimi ne. Galbūt bijau, kad mane įskaudins…
Realybėje aš esu labai drovi ir nepasitinkinti savimi, ir man sunku bendrauti su žmonėmis. Bet žmonės dažniausiai mano, kad esu pernelyg „pasikėlusi“. Nors tai netiesa. Galbūt aš bijau nuvilti kitus. Mano galvoje niekaip nenutyla balsas sakantis – o ką kiti pasakys? Visur, kur tik eičiau ir ką bedaryčiau. Visą laiką galvoju, kaip mane vertina kiti žmonės. Šiuo metu jaučiuosi kaip kokia neurotikė, kuri visą laiką nerimauja ir bijo kam nors nepatikti. Galbūt nenoriu, kad kas nors mane tokią pažintų. Nieko nenoriu daryti, net savo mėgstamiausių užsiėmimų, niekur nenoriu eiti.
Kita vertus, kai aš kam nors pasakoju, kad geriau gyvenčiau viena, nes man taip tiesiog patogiau, dažniausiai jie sako, kad moteris be vyro nieko verta, kad, jeigu tu nesukursi šeimos ir neturėsi vaikų, būsi kaip brokuota prekė. Darosi tiesiog pikta.
Ir aš nežinau, ką daryti. Man norisi gyventi taip, kaip noriu. Be nerimo, ką pasakys kiti. O kartais atrodo, kad tiesiog taip bandau paslėpti kažkokias savo baimes ar kažką panašaus. Negalvoti, kad esi nepilnavertė, tik todėl, kad nenori šeimos. Nesusigaudau savo mintyse. Kartais net norisi išvažiuoti kuo toliau nuo visų. Bet tuomet jaučiuosi taip, lyg bėgčiau nuo savęs. Gal jūs ką nors patarsite? Eimantė (vardas pakeistas).
Atsakymas:
Labas, Eimante,
laiške išsakei du pagrindinius savo rūpesčius. Pirmasis – santykių su vaikinais klausimas, o antrasis – pasitikėjimo savimi stoka. Šios problemos iš dalies atskiros, iš dalies susijusios.
Štai teigi, kad nori gyventi taip, kaip nori, ir tau atrodo, kad tas gyvenimas bus be vyro. Kaip kadaise sau pasižadėjai vaikystėje. Nes taip ramiau. Kita vertus, svarstai, kodėl tavyje įsijungia atstūmimo mygtukas santykiuose su tau simpatizuojančiais vyriškosios giminės atstovais. Prisiminei močiutės, mamos nesėkmingas santuokas. Bandai racionalizuoti, ieškai savyje priežasčių, kodėl esi kitokia nei kitos merginos. Kaip matau, tavyje vyksta intensyvus vidinis darbas.
Natūralu, kad tau kyla pyktis, kai kitų pasisakymai apie būtinybę ištekėti tarytum verčia tave būti kaip visi. Suprantu, kad nuo tokio spaudimo norisi pasislėpti, ką jau dalinai padarei užsidarydama namuose ir atsisakydama savo mėgstamos veiklos. Tau net kyla noras išvažiuoti kuo toliau nuo visų. Bet kartu supranti, kad taip problemos neišspręsi.
Pabandyk pajusti, pamatyti, kaip aplinkinių nuomonė, jog neištekėjusi būsi nepilnavertė, spaudžia tave lyg kokios besileidžiančios lubos ar skydas. Įsivaizduok, kad šiose lubose yra ertmė. Jei nematai ertmės, paieškok vietos, kur galėtum pati praplėšti skylę. Padaryk praėjimą ir išnerk į naują erdvę, kurioje tu būsi laisva nuo kitų nuomonės. Pajusk atsivėrusias galimybes pačiai apsispręsti, ar nori savo šeimos su vyru ir vaikais, ar ne. Bet koks tavo pasirinkimas yra geras. Bet koks tavo sprendimas tik sustiprina tavo pasitikėjimą savimi, savivertę, savęs priėmimą tokios, kokia esi.
Pasimėgauk savo sprendimų laisve šiame lygyje iki valiai, o tada įsiklausyk į save ir pabandyk pajusti, ar nėra dar kokių trukdžių, ribojančių pasirinkimą. Gal pavyks pamatyti dar vienas lubas, kurios nuo vaikystės įaugintos tavyje mamos ir močiutės žodžių, kad vedęs vyras yra kiaulė, ožys, žaltys, nevidonas, balbiesas, šlykštynė, apgavikas, menkysta, niekšas ir pan.
Tiesiog pasvajok, kaip jaustumeisi, ką galvotum, ką matytum, ką girdėtum, jei tau pavyktų pakilti ir virš šitų ribojančių lubų. Aš nežinau, koks tada būtų tavo sprendimas, tačiau esu tikra, kad jis būtų kur kas arčiau tavo tikrojo „aš“. O tavyje būtų dar daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos ir atsakomybės už savo pasirinkimą.
Ir dar pridursiu, kad vargu ar užteks vienos meditacijos išlaisvėjimui iš ribojančių įsitikinimų rato. Todėl kaip greičiausią, paprasčiausią ir efektyviausią kelią siūlyčiau darbą su psichoterapeutu. Pasirink sau tinkantį ir patinkantį specialistą. Psichoterapeutai sėkmingai padeda išsilaisvinti nuo priklausomybės nuo kitų nuomonės, padidinti pasitikėjimą savimi, pakeisti gyvenimo scenarijų ir kt. O tavo noras išsiaiškinti ir išspręsti tai, kas tavęs netenkina, tikrai padės tai padaryti. Sėkmės!
Linga Švanienė,
psichologė, integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė
Susiję straipsniai
