Mūsų gyvenimo pelkės. Kelionė su psichologu J. Kvedarausku

„Kas tave skandina? Ko per daug tavo gyvenime? Kaip bebūtų, atmink, kad aš ne tik skandinu, bet visų pirma esu tavo gyvybės šaltinis. Gal pats didžiausias tave skandinantis rūpestis gali būti tavo gyvybės šaltinis? Būk atsargus – neleisk man skandinti tavęs. Būdamas pelkėje eik Kūlgrinda – slaptu, saugiu taku, kurį tau parodys vedlys. Kai pajusi, kad priėjai gyvenimo pelkę, nekeliauk vienas, pirmai kelionei susirask patikimą vedlį, ir tada aš tau būsiu mažiau baisus. Nepamiršk, kad aš apvalau, nuplaunu, pašventinu...“ ( ištrauka iš Vandens laiško keliaujančiam per pelkę).

Reklama

Esame įpratę pelkę laikyti vos ne gamtos tualetu. O iš tiesų pelkė yra vieta, kurioje daug drėgmės. Dėl tos drėgmės susidaro ypatingos sąlygos, kuriose dalis augalijos žūsta, kaupiasi, virsta dulkėmis. Pelkės yra pagrindinis gamtos apsivalymo organas – it inkstai žmogaus organizme. Pelkė kaupia vandenį, bet tai vyksta neatsitiktinai – ji tą perteklių turėtų grąžinti, nes pelkė yra gyvybiškai svarbus vandens rezervuaras gamtoje. Ne veltui ištiktus ekologinės krizės Didžiuosius ežerus amerikiečiai ėmėsi gaivinti pelkių pagalba.

Tokia paralelė ir su žmogaus gyvenimu. Kai kažko būna per daug - darbo, netekčių, vienatvės, ypač vyresniame amžiuje, reikia pagalvoti: o ką man tai gali duoti? Aišku, aplinkiniai sakys: imk atostogas, jei per daug darbo, jei per daug netekčių – užsidaryk, išsijunk telefoną, eik į klubą, jei per daug vienatvės.

Pelkėje dalis gamtos žūva, bet kartu ji išsaugo tam tikrus augalus, kurie kitur išnyktų. Jei nebūtų tų skausmų ir netekčių, gyvenčiau savo gyvenimą nė nestabtelėdamas, nesusimąstydamas. O tie skausmai priverčia pažiūrėti, kad gal gyvenime svarbiausia ne tik darbas ir šeima.

Pelkė asocijuojasi su tyrumu, skaidrumu, šviesia vienatve. Ji būna toliau nuo miesto, tai - švarios gamtos vieta. Pelkėje gali nieko neveikdamas atsiriboti nuo kitų žmonių veiklos, nes rezervate nieko negalima keisti. Kai nesiseka ankstesnė veikla, atsiranda pagunda užsiimti kuo kitu, o pelkė yra ta vieta, kurioje daug kas užkonservuojama, kad ir tas nuskendęs pelkėje - arba tavo gyvenime - stuobrys.

Eidamas per pelkę gali prieiti seno ir naujo miško paribį. Paribys psichologams yra vieta, susijusi su ribinėmis asmenybėmis. Paribys siejasi ir su kūrybiškumu. Žmogų, einantį ties riba, stipresnis vėjo gūsis gali ir nublokšti – jis gali pasinerti į gėrimą, iš kurio pakilęs vėl eina ties riba. Papučia vėjas iš kitos pusės, ir žmogus sukuria nuostabų šedevrą, kuriuo visi žavisi. Po to jis ir vėl grįžta prie savo ribos. Toks žmogus kitaip negali gyventi. Tokie šokinėja nuo aukštų tiltų, lipa į Everestą, neria į gilumą.

Kodėl jie tokie? Tai lemia ir prigimtis, ir charakteris. Vienoje šeimoje gimsta ir auga visiškai skirtingi vaikai. Vienas vaikas užaugęs gyvena tvarkingai, eina į darbą, o kitas balansuoja ties riba. Aišku, tą lemia ir tai, ką atsineši iš šeimos, nepriklausomai nuo aplinkos. Vienas yra intravertas, jam stimuliacijos nereikia. O kitas negali sėdėti vienoje vietoje, jis nesijaučia gyvenantis pilnavertį gyvenimą.

Jei iki vienų metų vaikas nesijaučia saugus, o nuo vienų iki trejų metų mama juo nesižavėjo, užaugęs jis eis per pasaulį ieškodamas to, ko negavo vaikystėje. Kitoms moterims jis nieko negalės duoti, nes jam jų reikės kaip mamos pakaitalo. Vėliau vaikui reikia tėvo, gero pavyzdžio, kuris atitrauktų nuo mamos. Paauglystėje tėvai turi susivienyti ir nustatyti ribas, kurių nevalia peržengti. Paauglystė irgi yra riba: vienoje jos pusėje vilioja pasaulis su savo aistromis, o kitoje pusėje yra tai, kas sena ir įprasta – tėvai.

Norėtųsi iš seno miško sukti į naują, tačiau didelė tikimybė, kad pasiklysi, nes dar nepažįsti žemėlapio, nesiorientuoji. Tačiau jei bijosi, norėsi likti miške, kuriame gyvena gerasis senelis, visada tave apsaugantis, rizikuosi likti ten, kur daug stuobrių, puvėkų.

Smagu keliauti pamiške, netoli gyvenvietės. Žinai, kad nepasiklysi, nes šalia – žmonės. Tuomet miške ramu, jauku, šunys iš sodybų taip greit tavęs nepasieks. Miškas simboliškai yra pasąmonė, joje yra visko, jei per daug gilinsiesi į ją, tai nutiks taip, kad kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių...

Tipografas yra vabalas, eglėse išraižantis savo pėdsakus. O kas yra vabalai mūsų gyvenime? Ar juos reikia naikinti? O gal geriau susidraugauti? Tai gali būti tamsiosios mūsų pusės, aistros. Yra ir išoriniai kenkėjai, kurie tave gali suėsti, sunaikinti. Tokius reikėtų išmesti iš gyvenimo. Bet mūsų aplinkoje yra ir kitokių žmonių, kurių bijome, nors galime susidraugauti...

Tipografas ėda medžius, kurie dirbtinai persodinti neprigyja. Vienintelis būdas išnaikinti vabalus –žalių medžių kirtimas. Tai - miškininko požiūris. O gamtininkui pelkė yra vieta, kurioje būtina pusiausvyra. Jei prisodinta per daug žalių eglių, atsiranda vabalai, išlaikantys pusiausvyrą. Tai yra natūralistinis požiūris – pasitikėjimas gamta, Dievu.

Aišku, negalima sakyti, kad nereikia operuoti žmogaus, kuris susirgo vėžiu. Tačiau pati pusiausvyros idėja teigia, kad žmogus turi prigimtinį gebėjimą susitvarkyti. Ir gal ne veltui jo gyvenime atsiranda vabalas. Jei moters gyvenime atsirado geriantis vyras, kurį ji palieka, ji turi pagalvoti, kuo užpildys tuštumą, kaip atstatys pusiausvyrą. Juk gali nutikti taip, kad ji dar labiau sugrius. Yra ir tokių, kurios nugyvena su tais geriančiais vyrais ir mirties patale to nesigaili. Svarbu turėti tuos du požiūrius: miškininkų ir gamtininkų. Vienas siūlo išoperuoti, o kitas sako: „Palauk, o gal tie vabalai reikalingi pusiausvyrai atstatyti?“

Kas yra pieva pelkėje? Jei pelkė yra įklimpimas kasdienybėje, rutinoje, tai pieva yra trumpalaikis ištrūkimas iš jos ten, kur viskas kitaip. Tai yra aukšta pelkės dalis su kitokia augalija, joje žydi mums įprastos gėlės, auga įprasta žolė. Ji skiriasi nuo pelkės, kuri yra natūrali. Pievai, kad ji neužželtų, reikia žmogaus veiklos, reikia šienauti, gyvulius ganyti. Pieva yra lyg oazė keliaujantiems per dykumą, vėsi palmių giraitė, kurioje atsigauni, tai galimybė pabūti žmonių bendrijoje. Keliaujantieji ilgesniam laikui į laukines vietas dažnai nori pasiimti patį geriausią viešbučio apartamentą, kad prieš sunkią kelionę pasisemtų jėgų.

Užrašyta keliaujant po Varnikų pelkes su psichologu Juliumi Kvedarausku.