Išsėtinė sklerozė ir psichologinė būklė. Kaip rasti pusiausvyrą?

Kasmet mūsų šalyje apie 80 žmonių išgirsta diagnozę – išsėtinė sklerozė. Lėtinė liga, sukelianti įvairius pažeidimus, vis dar gąsdina ir varo žmones į neviltį, ypač tuos, kurie būna ką tik sužinoję savo diagnozę. Jiems tenka priimti ligą, taikytis su pasikeitusiu gyvenimu, tačiau ir tiems, kurie su šia lėtine liga gyvena ne vienerius metus, kasdien reikia atrasti jėgų, neprarasti vilties, šypsotis. Apie sergantiesiems išsėtine skleroze tenkančius psichologinės būklės išbandymus ir būdus, kaip juos įveikti, Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos surengtoje konferencijoje kalbėjo VUL Santariškių klinikų Psichiatrijos skyriaus psichologė Danguolė Dadurkevičienė.

Reklama

Išgirdus diagnozę

VUL Santariškių klinikų Psichiatrijos skyriaus psichologė Danguolė Dadurkevičienė konsultuoja išsėtine skleroze sergančius pacientus. Neretai neurologai kreipiasi į ją prašydami suteikti pagalbą tiems, kurie būna ką tik išgirdę diagnozę.

„Psichologiniu požiūriu liga yra tam tikras praradimas. Ligoniai praranda ne tik fizinę sveikatą, bet ir savo planus, svajones, socialinį gyvenimą, turi susitaikyti su mažėjančiomis galimybėmis. Ilgai trunkančią ligą sunkiau priimti bet kurio amžiaus žmonėms, bet išsėtinė sklerozė dažniausiai diagnozuojama jauname amžiuje, kai žmonės yra aktyvūs, energingi, dažnai tenka atsisakyti savo ambicijų, keisti planus, ieškoti naujų siekių. Sužinojus išsėtinės sklerozės diagnozę, atsirandant naujiems simptomams arba stiprėjant neįgalumui, tai gali kelti didelį nerimą ir tenka prisitaikyti prie naujų pokyčių ir neužtikrintumo. Kyla įvairių jausmų – gedėjimas, nerimas, kaltė, baimė, susierzinimas, pyktis. Nėra vienos tipiškos reakcijos, kaip reikėtų reaguoti ar galima reaguoti. Visi reagavimo būdai yra geri, nes tai yra būtent to žmogaus reagavimo būdas, kiekvienas žmogus reaguoja savaip ir taip, kaip jis reaguoja, taip ir turi būti“, - sakė psichologė.

Pasak specialistės, žmogaus reakcija į diagnozę labiausiai priklauso nuo to, kaip fiziškai žmogų paveikia liga - kokie yra juntami simptomai.

„Reakcija į diagnozę priklauso ir nuo žmogaus charakterio, nuo gebėjimo spręsti problemas, nuo turimos patirties“, - kalbėjo D. Dadurkevičienė.

Gedėjimas dėl netekčių

Sergančiam išsėtine skleroze žmogui nuolat tenka susitaikyti su praradimais, pavyzdžiui, negalėjimu vairuoti, atlikti tam tikrų darbų.

„Gedėjimas dėl netekčių būna skirtingas, bet pirmiausiai apima šoko reakcija, paskui būna baimės, neigimo periodai. Po to būna pykčio, nusivylimo jausmai. Būtent pyktis leidžia rasti naujų būdų susitaikyti ir priimti ligą. Gedulas gali trukti nuo keleto dienų iki keleto mėnesių. Tai yra normali, sveika reakcija“, - aiškina psichologė.

Pasak specialistės, pirmą kartą išgyventa reakcija gali vėl kartotis, kai žmogui pasireikš nauji, dar nebuvę simptomai.

„Šoko reakcija ypatinga tuo, kad tuo metu sunku priimti informaciją apie ligą. Todėl žmogus gali net neigti diagnozę, tvirtinti, kad taip negalėjo būti. Tas neigimas yra tam tikras pasiruošimas priimti problemą ir šis periodas netgi reikalingas, bet jis turi neužsitęsti. Jeigu neigimas užsitęsia, tai gali virsti problema, nes žmogus nenori gydytis, nekreipia dėmesio į simptomus“, - sakė D. Dadurkevičienė.

Būtent baimės jausmas yra viena labiausiai žalojančių emocijų, nes baimė gimdo mitus, netinkamus poelgius. Sumažinti baimę gali tik tinkamai pateikta informacija - kuo jos bus daugiau, tuo lengviau žmogus atsikratys visų baimių, adekvačiau vertins savo išgyvenimus.

Psichologė taip pat išskiria pykčio jausmą, kuris yra vienas iš pirmų ženklų, jog žmogus jau pasiruošęs kovoti su liga, kovoti už savo gyvenimo kokybę. Pyktis yra stipri varomoji jėga, suteikianti žmogui daug energijos.

„Po pykčio periodo prasideda pripažinimas ir prisitaikymas. Esant išsėtinei sklerozei, prisitaikyti yra sunku, nes liga vis primena apie save ir kaskart vis naujais simptomais. Sunku numatyti, ar bus atkryčiai, kokie jie bus, kada jie bus. Kuo labiau žmogus susipažįsta su savo liga, pamato, kaip kūnas į ją reaguoja, atranda būdus, kaip su ja gyventi, ką daryti su simptomais, kaip su jais susidraugauti, tuo lengviau vyksta prisitaikymo procesas“, - kalbėjo psichologė D. Dadurkevičienė.

Kaltės jausmas

Dar vienas jausmas, būdingas sergantiesiems išsėtine skleroze, yra kaltės jausmas.

„Žmogus ima jausti kaltę, nes mano, kad dėl ligos jis nuvilia savo artimus žmones. Jis kaltas ir dėl to, kad susirgo šia liga, dėl to, kad keičiasi gyvenimo būdas, mažėjant darbingumui, mažėja šeimos pajamos – visa tai didina paciento kaltės jausmą“, - vardijo psichologė.

Ji pabrėžė, jog kaltės jausmas gali būti primetamas sergančiajam iš jo artimųjų, ypač jei šeimoje nėra tvirtų santykių, yra kokių nors ankstesnių nepasitenkinimų.

„Buvusios tarpasmeninės problemos, ypač stiprėjant finansiniams sunkumams, gali virsti nuolatiniais kaltinimais sergančiajam. Tai tik blogins jo psichologinę būklę. Šiuo atveju padėtų visų šeimos narių susipažinimas su liga, kalbėjimas apie ją, apie jų šeimos gyvenimą, atsiradus jame išsėtinės sklerozės diagnozei“, - sakė D. Dadurkevičienė.

Jei stengiamasi šeimoje bet kokia kaina apsaugoti sergantįjį nuo streso, tai gali didinti kaltės jausmą. Todėl specialistė pataria ne bet kokia kaina saugoti žmogų nuo streso, o geriau mokytis kartu jį įveikti. Yra nustatyta, kad bent 50 proc. sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo eigoje patiria depresijos epizodų. Sergant depresija ir išsėtine skleroze, žmogui tampa sunkiau planuoti savo užduotis, jų darbinė, ilgalaikė atmintis būna prastesnė, todėl jiems sunkiau išlikti darbo rinkoje.

„Kaip būdas depresijai įveikti ir bendrai išmokti gyventi su liga yra siūloma kognityvinė elgesio terapija“, - sako psichologė D. Dadurkevičienė.

Pažinimo sutrikimai

Kognityvinė elgesio terapija ir buvo sukurta depresijai įveikti, padėti žmogui valdyti savo problemas, keičiant mąstymo ir elgesio būdą. Pačių problemų kognityvinė elgesio terapija nepašalina, bet gali išmokyti pozityviau jas valdyti.

„Kognityvinė elgesio terapija padeda problemą, kuri atrodo visa apimanti, neišsprendžiama, suskaidyti į mažesnes dalis. Ši terapija padeda įvardinti faktorius, kurie verčia jaustis blogai, nerimauti ir tada jie tampa labiau valdomi. Šią terapiją galima taikyti individualiai arba dirbti grupėse, o galima ir savarankiškai. Lietuvių kalba yra išleista knyga „Nuotaika paklūsta protui“. Ją galima naudoti darbui su mintimis, negatyviomis nuostatomis“, - kalbėjo psichologė.

Medikų terminas – kognityvinės funkcijos – apima gebėjimą sukaupti, išlaikyti ir paskirstyti dėmesį; mokytis prisiminti informaciją; planuoti, vykdyti ir kontroliuoti veiklą; mąstyti ir spręsti problemas; suprasti ir vartoti kalbą; atpažinti objektus, juos apibendrinti, vertinti atstumus.

„Visi šie gebėjimas vystosi individualiai, mes turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses, kažkas pavyksta geriau, kažkas ne taip gerai. Kognityvinių funkcijų veikimą užtikrina nervų sistemos tinklas. Depresija, stresas, nuovargis gali apsunkinti kognityvines funkcijas, sukelti laikinus kognityvinius sunkumus. Kai žmogus pavargęs, jo atmintis ir dėmesio koncentracija veikia prasčiau. Kai žmogus pailsi, kognityviniai gebėjimai vėl sugrįžta į įprastinį lygį. Senstant, nuo 70 metų, atsiranda nežymūs pakitimai, neturintys didesnės įtakos funkcionavimui. Sergant išsėtine skleroze demielinizacijos pažeidimai gali atsirasti bet kurioje nervų sistemos vietoje. Jeigu jie atsiranda galvos smegenų pusrutuliuose, tai gali atsirasti ir kognityvinio funkcionavimo, ir nuotaikos sutrikimai. Jie gali sulėtinti žmogaus veiklą pažintinių funkcijų reikalaujančiose užduotyse, tokiose kaip atsiminimas, gebėjimas koncentruotis į užduotį, ją planuoti. Nustatyta, kad kai sergantieji išsėtine skleroze atlieka kognityvines užduotis, aktyvuojamos platesnės smegenų sritys ir tai paaiškinama kaip kompensacinis mechanizmas“, - sakė psichologė.

Apie 40-50 proc. sergančiųjų išsėtine skleroze turi lengvus ar vidutinius, apie 10 proc. gali turėti sunkesnius kognityvinius sutrikimus.

„Atminties sutrikimai yra viena dažniausių kognityvinių funkcijų, kuri nukenčia. Būdai, gerinantys atmintį, tinka ir šios kognityvinės funkcijos atkūrimui. Siūlau išbandyti tokį būdą: kai norima ką nors įsiminti, reikia kartoti tai tris kartus, o tarp tų mokymųsi būtina užsiimti kitokio pobūdžio veikla, pavyzdžiui, lengvais fiziniais pratimais. Tokiu būdu įsiminimas žymiai geriau išlieka ilgalaikėje atmintyje“, - patarė specialistė.

Psichologė sakė, jog nereikia labai jaudintis, kai užstringa žodžiai - taip nutinka visiems. Ji patarė susidaryti dienotvarkę, didesnes užduotis skaldyti į mažesnes dalis.