A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus saugo dviejų didžiųjų anykštėnų atminimą – Antano Baranausko (1835–1902), poeto, vyskupo, mokslininko, vertėjo ir farmacininko, rašytojo, muziejininko Antano Žukausko-Vienuolio (1882–1957). Jų ir taip plačius domėjimosi horizontus papildydavo vis naujos temos, tačiau abu giminaičius siejo tas pats interesas – liaudies medicina, požiūris į sveikatą. [banner]
Vyskupas Antanas Baranauskas, rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko senelio brolis, laiškuose ne vienam adresatui aiškino apie būtinybę saugoti didžiausią Dievo dovaną – sveikatą: ,,Reikia turėti galvoje ir tai, kad fizinės sveikatos išsaugojimas yra mūsų pareiga. Taigi, nesišvaistyti ja ten, kur nėra reikalo, nestatyti jos į pavojų /.../“.
Savo bičiuliui kunigui Klemensui Kairiui (1836–1864) 1862 m. kunigas Antanas rašė: ,,Neišmintingai rizikuoti sveikata yra nuodėmė. Tu Akademijoj ir per atostogas dažnai piktindavai, nepaisydamas sveikatos ir rizikuodamas ja ten, kur arba nebūdavo reikalo, arba reikalas būdavo nepakankamas“.
Susidomėjimą sveikatos palaikymu, ligų gydymu liudija ir A. Baranausko domėjimasis liaudies medicina – gydomosiomis augalų savybėmis ir jų pritaikymu. Klierikas Juozas Vailokaitis (1882–1953, nuo 1897 m., kuomet Antanas Baranauskas paskirtas Seinų vyskupu, studijavo Seinų kunigų seminarijoje), domėjęsis vyskupo asmenybe, paliko jį pažinojusiųjų atsiminimais ir biografijos faktais paremtus užrašus, kuriuose teigiama, jog Antanas Baranauskas, ,,klieriku būdamas, rinko žoleles. Trisdešimt gatunkų surinkęs, žinodavo, kokia žolelė nuo kokios ligos liekarstva“. Kad to liudijimai išlieka, neabejotina, savo žinojimu pasidalindavo ir su kitais.
Antano Baranausko dienoraštyje, laiškuose randame jo patvirtinimų, kaip kada gydėsi, kartais klodamas ,,baltus žirnius“, kartais gerdamas činčiberą (bitkrėslę) ar kitus žolynus; ir nuo jų, kaip pats sako, iškart ,,gerėlaus pasdarė“. Iš savo aplinkos surinkęs gamtos vaistinės, kaip neatsiejamos liaudies gyvenimo dalies, patirtį, įpina jos ir į ,,Anykščių šilelį“ :
,,Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti
Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.
Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta,
Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta;
Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta
Nuo ligų ir padarų gydžia visą svietą.“
Gamtos apsuptyje Anykščiuose augusiam, poetikos universitetą gamtoje išėjusiam Antanui Baranauskui visą gyvenimą liko poreikis pabūti gamtoje, vienumoje. Tiek gyvendamas Kaune, tiek tapęs Seinų vyskupu, Antanas Baranauskas mėgdavęs pasivaikščioti. Kolega kunigas matematikas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas (1860–1938), su kuriuo Antanas Baranauskas daug metų susirašinėjo matematinių tyrinėjimų klausimais, ir kuris vyskupą Baranauską artimai pažinojęs, pasakojo, kad Antanas Baranauskas turėjo savo griežtą režimą: keldavosi 5 valandą ryto, 5 val. popiet eidavo pasivaikščioti; eidavo visados, ar snigdavo, ar lydavo.
Būdamas Seinų vyskupu, pasivaikščiojimui rinkdavosi apie 20 km už Seinų, Augustavo smėlynų link, esantį mišką. Vyskupas arkliais važiuodavo su kunigu Laukaičiu (Juozas Laukaitis (1873-1952), 1897-1902 – vyskupo A. Baranausko sekretorius). Privažiavus mišką, liepdavo personalui pasilikti, o pats eidavo į gilumą ir ištisom valandom klausydavosi miško ošimo. Būdavo toks susimąstęs, užsisvajojęs, kad niekas nė artyn jo nedrįsdavo prieiti.
Gydantį miško poveikį poetas aprašo ,,Anykščių šilelyje“: ,,širdyj visos pajautos nutilsta,/ Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta“, ,,ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia“. O juk ramybė – būtinoji sąlyga sveikatai išlaikyti ar norint pasveikti susirgus.
Tokį patį ryšį su gamta jautė ir tuos pačius sveikatai palankius įpročius puoselėjo ir vėlesnės kartos Baranauskų giminės atstovas – Anykščių aptiekorius, pirmojo memorialinio muziejaus – A. Baranausko klėtelės – įkūrėjas ir globėjas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis.
Apie jį publikacija – kitą penktadienį.
Parengė Raimonda Sakalauskaitė, muziejininkė