Apie e. sveikatos perdavimą. Iš kur tam pinigai?

Apie e. sveikatos perdavimą Valstybinei ligonių kasai (VLK) kalbama kaip apie šalies saugumą. Bet pats svarbiausias klausimas lieka beveik neištartas: iš kur tam pinigai? 

Atsakymas paslėptas tarp eilučių – kasdienę sistemos plėtrą ir palaikymą numatoma dengti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF). To paties fondo, iš kurio apmokamas mūsų visų gydymas ir vaistai.

Tai nėra smulkmena, čia yra visa esmė.

Įsivaizduokim šeimos biudžetą, kuriame jau dabar vos užtenka (dažnai ir ne) maistui ir vaistams. Ir štai nusprendžiama iš to paties biudžeto pradėti dengti dar vieną nuolatinę išlaidą. Pinigų daugiau neatsiranda. Tiesiog kažko kito atsisakoma.

Pažiūrėkim, nuo ko pradedame:

• Sveikatai Lietuva skiria 7,6 proc. BVP. Vakarų valstybėse apie 9–11 proc.
• Iš valstybės pinigų pas mus padengiama 67 proc. gydymo. Turtingesnėse šalyse – apie tris ketvirtadalius.
• Likusią dalį žmonės susimoka iš savo kišenės. O už vaistus mokame beveik dvigubai daugiau nei vidutiniškai Europoje.

Kitaip tariant, fondas, į kurį dabar norima įkelti naują nuolatinę išlaidą, jau ir taip yra vienas kuklesnių Europoje ir jau dabar nepadengia to, ką turėtų.

Fonde nėra slaptos kišenės. Yra vienas pyragas. Jei vienam atrieki daugiau, kitam lieka mažiau. Ir tas „kitas“ čia – gydymas ir vaistai.

Bet noriu pasakyti ir kitą pusę.

Pats įstatymo projektas mini ne tik PSDF. Jame įrašyti ir valstybės biudžetas, ir Europos Sąjungos struktūriniai fondai. Vadinasi, geresnis kelias jau yra parašytas, tereikia jį pasirinkti. Saugumą ir skaitmeninę infrastruktūrą galima finansuoti iš tam skirtų naujų lėšų, o ne perdėliojant tai, kas skirta gydymui.

Yra ir trečias, sąžiningiausias variantas, apie kurį Lietuvoje kalbėti nedrįstama – į sveikatos sistemą reikia tiesiog įdėti daugiau. Ir kad dalį to galiausiai įnešame mes patys, mokesčių mokėtojai. Tai nepopuliaru. Bet tai bent jau atviras pokalbis, o ne tylus nuskaičiavimas nuo paciento.

Tad tikėkimės, kad bus pasirinktas pirmas kelias, ne paskutinis pagal mažiausio pasipriešinimo principą.

Ir dar vienas dalykas, kurį verta įvardyti.

VLK ir dabar moka už paslaugas bei tikrina, kaip įstaigos dirba – tai ne naujiena. Nauja yra tai, kad ta pati institucija taptų ir visos sistemos savininke, ir pacientų duomenų valdytoja. Daug galių vienoje vietoje. Reformos autoriai tai vadina privalumu – „viskas sutelkta vienose rankose“. Bet tai, kas patogu valdyti, ne visada yra tai, kas atspariausia. Šito klausimo neužduoti būtų neatsakinga.

Nesakau, kad e. sveikatai nereikia stabilaus finansavimo. Reikia ir jau seniai.

Klausimas tik vienas, iš kur? Nes finansavimo šaltinis nėra techninė smulkmena. Jis parodo, ką iš tikrųjų laikome prioritetu.

Jei pacientų duomenys ir e. sveikata tikrai yra strateginė valstybės infrastruktūra, o yra, tai ir finansuoti ją reikia kaip strateginę infrastruktūrą ir ne iš pinigų, kurie skirti žmogui gydyti.

Komentaro autorius – šeimos ir odontologijos klinikos „Signata“ vykdantysis direktorius Karolis Buika.