Priklausomybė nuo alkoholio: kaip atrasti išsivadavimo kelią (2)

Kai žmogus peržengia moralinio leistinumo ribą – nebegali nustoti gerti, dažnai palūžta, pradeda riedėti žemyn, jį dauguma pasmerkia. Paramą ir pagalbą jis randa tarp panašių į save – anoniminių alkoholikų (AA) susirinkimuose. AA grupės Lietuvoje veikia jau 23 metus.

Reklama

Anoniminiai alkoholikai – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti.

Šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 104 tūkst. AA grupių. Jose – daugiau nei 2 mln. narių. Lietuvoje veikia 126 AA grupės. 12 lietuvių AA grupių veikia užsienyje: Airijoje, Anglijoje, JAV, Švedijoje. Anoniminių alkoholikų susirinkimuose, kurie gali būti vedami įvairiomis formomis, alkoholikai pasakoja, į ką jie pavirto girtuokliaudami, ką jie darė, kad atsikratytų šio įpročio, kaip  gyvena dabar.

„Anoniminių alkoholikų draugija pasaulyje veikia nuo 1935 m., Lietuvoje – nuo 1988 m. Grupės įkūrėjais laikomi Bilas ir dr. Bobas. Bilas buvo pasiturintis, gabus verslininkas, tačiau labai gėrė. Jis bandė gydytis savo jėgomis, gulėjo ligoninėje, bet tai jokių rezultatų nedavė ir kuo toliau, tuo labiau ėjo link beprotybės. Nemažai Bilas bendravo ir gydėsi pas tuo metu geriausią Amerikoje gydytoją Silkvortą. Silkvortas pirmasis apibūdino alkoholizmo ligą, pasak jo, alkoholizmas yra fizinė alergija ir proto manija. Tai reiškia, kad geriančiojo kūnas alkoholį priima kitaip, jis jam alergiškas, o proto manija reiškia, jog nors yra žinomos visos pasekmės, bet protas vis tiek apgauna. Aš ne vieną kartą atėjęs į barą sakiau, kad išgersiu vieną taurelę ir nieko man neatsitiks, bet iš tikrųjų žinojau, kad tai bus ne viena, o pati pirmoji taurelė. Nors jau  „miriau“ nuo gėrimo, bet kaip reikės gyventi be alkoholio, negalėjau įsivaizduoti. Aš negalėjau įsivaizduoti, koks būsiu, kai negersiu –mano protas negalėjo to priimti“, – savo patirtimi dalinasi AA grupės Lietuvoje įkūrėjas Romas.

Pasak jo, kiekvieno alkoholiko svajonė – išmokti gerti mažiau, bet jokiu būdu ne visai nustoti gerti. „Taigi Silkvortas žinojo ligos prigimtį, bet nežinojo atsakymo, kaip padėti alkoholikui. Tas atsakymas išaiškėjo per kitą turtingą amerikietį alkoholiką Rolandą, kuris iš Amerikos nuvažiavo į Europą pas garsiausią tuo metu psichiatrą Karlą Gustavą Jungą prašyti pagalbos. Jungas nežinojo, kaip jam padėti, bet sakė girdėjęs, kad kartais alkoholikai nustoja gerti - tam reikia kažkokio dvasinio patyrimo, reikia, kad pasikeistų požiūris į vertybes, gyvenimą. Jei nori nustoti gerti, bandyk glaustis prie kokios nors religinės bendruomenės, – sakė jis. Grįžęs Rolanas taip ir padarė, noras gerti jam dingo. Apie tai iš savo draugo sužinojo ir Bilas, tačiau jam buvo nesuvokiama, kad Dievas gali padėti. Kai Bilas vėl dėl išgėrimo gulėjo ligoninėje, jis prisiminė savo draugo žodžius ir pagalvojo, negi jis išskirtinis, gal tikrai jam gali padėti Dievas. Ir nuo to laiko jo gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Bilas buvo pirmas žmogus, kuris žinojo, kas yra liga, ir atsakymą, kad išgelbėti gali Dievas. Buvo laikomasi tokių principų, kad padėti negali niekas, išskyrus Dievą, jei stengiamasi padėti kitam alkoholikui. Po kiek laiko Bilas susipažino su Bobu ir jie išleido knygą „Anoniminiai alkoholikai“. Šiuo metu apie 30 pasaulio valstybių veikia anoniminių alkoholikų draugijos“, – apie ankstyviausią AA istorijos etapą papasakojo Romas.

Gali ateiti visi

Pasak AA draugijos nario Petro, Bilas ir Bobas nesivadino nei kūrėjais, nei steigėjais: „Sakoma, kad Anoniminių alkoholikų draugija susikūrė daugelio žmonių pastangų ir Dievo pagalbos dėka. Žmonės pastebėjo, kad žmogus, turintis priklausomybę nuo alkoholio, atvirai ir nuoširdžiai bendraudamas su kitu tokiu pat žmogumi, tos savybės tarsi netenka, maniakinis noras gerti dingsta, atsiranda kita galimybė – negerti, laisvė nuo alkoholio. Nuo to ir prasidėjo judėjimas, atsirado pirmieji susirinkimai.“

Pasak draugijos narių, anksčiau draugija buvo labai religinga ir dogmatiška, o dabar ji pasidarė labai paprasta ir atvira kiekvienam alkoholikui. „Mes nemažai kalbame apie Dievą, apie aukštesnę jėgą, bet bendrija nėra religinė, į susirinkimus gali ateiti žmogus, turįs kitokį  tikėjimą arba išvis jo neturėdamas. Nesvarbu, koks tavo tikėjimas, svarbu, kad pasitiki kuo nors, kas tau gali padėti“, – sakė Romas.

„Programa, pagal kurią gyvena anoniminiai alkoholikai, turi vienintelį tikslą  - gyventi blaiviai. Kiekvienas ateiname į susirinkimą padėti sau negerti ir pagal galimybes perduoti savo blaivybės patyrimą kitam, jokio kito tikslo nėra“, – teigė Petras.

Rengia stovyklas

Pirmoji grupė Lietuvoje įsikūrė 1988 m. birželio 30 d. Grupei įsikurti padėjo amerikiečiai. „Tame procese dalyvavau asmeniškai, – sakė Romas, – bandžiau nustoti gerti ir nežinojau kelio. Nuvažiavau pas psichiatrą, jis mane prikalbino parašyti laišką anoniminiams alkoholikams į Ameriką. Ta mintis atrodė kvaila, visiškai nesitikėjau gauti atsakymo, bet jį gavau greitai. Pradėjau susirašinėti ir birželio 30 d. atvažiavo apie 30 amerikiečių tam, kad padėtų man nustoti gerti. Tada ir įvyko pirmasis susirinkimas. Vėliau susipažinau su AA amerikiečiais lietuviais. 1991 m. į Lietuvą atvažiavo 14 žmonių grupė. Kartu važiavome per Lietuvą ir aiškinome, kas tie anoniminiai alkoholikai, nešėme viltį. Nutarėme, kad tokius bendrus susitikimus su amerikiečiais darysime kas penkeri metai. 1996 m. Lietuvoje jau buvo nemažai grupių ir mes su amerikiečiais pagalvojome, kad nebevažinėjamės po Lietuvą, o iš visos Lietuvos susirenkame į vieną vietą ir pabandome pasikalbėti, kaip mums sekasi negerti. Tais metais Giruliuose įvyko pirmoji tokia stovykla. Nuo to laiko nutarėme tokias stovyklas daryti kasmet. Iš viso jau surengta 16 stovyklų.“

Šiuo metu stovykla jau 10 kartą vyksta Šventojoje. „Stovykla – didelė grupė, čia iš visos Lietuvos susirinkę žmonės nagrinėja AA programą, o paskui kaip nori praleidžia savo laisvalaikį“, – sakė Romas. Šiuo metu iš viso stovykloje užsiregistravę per  1300 žmonių.

Reikia kalbėti apie save

„Anoniminiai alkoholikai veikia kolektyviniu būdu, rengia susirinkimus, kurių metu yra nagrinėjama programa, pagal kurią gyvenant yra galimybė būti blaiviam. Alkoholizmas, narkomanija yra priklausomybės ligos, tik jų pasekmės įvairios. Alkoholizmo liga nepagydoma. Jei aš esu alkoholikas, toks būsiu visą gyvenimą, vienintelis kelias – visiškai nevartoti. Todėl tam ir yra grupės, kad žmonėms padėtų išlikti blaiviems“, -  kalbėjo Petras.

„Susirinkimuose yra keletas sąlygų: reikia kalbėti tik apie save, o apie save negali kalbėti tol, kol nepradedi savęs pažinti. Laikui bėgant pradedi atpažinti savo jaumus, pojūčius, klaidas. Kalbėti viešai - viena iš pasisakymo formų, bet tai nėra privaloma, yra daug kitų būdų, leidžiančių pasidalinti patirtimi. Galima bendrauti tarpusavyje, pasikalbėti prieš ar po susirinkimo. Žmogus, išgirdęs, ką aš pasakoju apie save, apie savo gyvenimą, kaip su manimi buvo, koks aš buvau, kai gėriau, kas man atsitiko, kai atėjau į grupę, ir kaip aš gyvenu dabar, atpažįsta save, susitapatina. Tas susitapatinimas labai svarbu, suteikia vilties“, – pasakojo Romas.

Laikosi anonimiškumo

Anoniminiai alkoholikai laikosi anonimiškumo. Anot Romo, tam yra dvi priežastys: „Labiausiai anonimiškumo laikomės dėl naujokų, tai apsauga nuo viešumo. Ir aš, ir bet kuris iš mūsų bijojo, kad kas nors nesužinotų mūsų realios padėties, kad esame prasigėrę, mums buvo gėda. Dažnai į susirinkimą atėjęs naujokas žvalgosi, ar nėra pažįstamų žmonių, nori, kad niekas nepamatytų. Taip mes tarsi suteikiame saugumo jausmą. Dėl to nefotografuojame, neskelbiame pavardžių. Tai taip pat draugijos apsauga nuo mūsų pačių. Už durų paliekame visus savo turtus, nuopelnus ir ateiname kaip alkoholikai, kuriems reikia pagalbos, susirinkimuose mes visi lygūs.“

„Iš tikrųjų AA nėra tipiška draugija. Yra du vienijantys dalykai – liga ir programa, – sakė Petras. - Noriu einu, noriu neinu, niekas manęs neišmeta, nebaudžia, nėra jokios narystės. Kiekvienas iš mūsų turi tokią tarsi „naminę“ grupę savo mieste, kurioje kas nors prisiima atsakomybę, nes kas nors turi atrakinti duris, pasirūpinti kava, knygomis, pranešti, kada vyksta susirinkimai. Dažniausiai būna grupės pirmininkas, sekretorius ir iždininkas. Mes išsilaikome iš savo savanoriškų įnašų, nepriimame jokios pagalbos. Susimetame po kelis litus tam, kad galėtume išsinuomoti patalpas, nusipirkti knygų“.

Jaučiasi reikalingi

AA draugijos narys Renatas grupę atrado su mamos pagalba: „Vienas AA narys pažinojo mamos direktorę, direktorė perdavė mamai, kad yra tokia pagalba, suvedė su vienu iš mūsų Raseinių grupės įkūrėjų ir tą pačią dieną aš atėjau į grupę. Įvyko kažkokia mistika, aš atėjau ir man dingo noras gerti.“

Pasak AA grupės narių, prieš ateidamas į susirinkimą žmogus būna praradęs viltį, jaučiasi niekam nereikalingas, o grupėje pasijaučia svarbus, reikalingas.

„Nustojus gerti reikia perlipti per didelę tvorą: vienokį gyvenimą gyvenai, kai gėrei, kitokį turi gyventi, kai nebegeri. Jei nebūtų buvę žmonių, jau nuėjusių tą kelią, kurių gali paklausti, jei nebūtų susirinkimų, būtų labai labai sunku, nes nebūtų pavyzdžio. Anksčiau būdavo taip, kad gimtadienis – geri, šventė – geri, emociškai blogai – geri, problemos darbe – geri, o dabar ar tau yra problemų, ar tau nėra problemų - į viską turi žiūrėti blaiviomis akimis, ir tai nėra lengva.

Aš į grupę patekau per žmoną, ji mane varė iš namų ir labai gerai padarė, nes vis  žadėjau, kad nuo rytojaus nebegersiu, o iš tikrųjų tai buvo manipuliacija, bandymas pratęsti agoniją. Pakliuvęs į Vilniaus priklausomybės ligų centrą, aš sužinojau, kas esu, priėmiau gydytojų ir ten gulinčių žmonių informaciją. Man buvo labai didelis šokas, kai ten gulint  vienas žmogus pasakė: tu nesijaudink, esi čia pirmą kartą, pabūsi antrą, trečią, dešimtą ir viskas tau bus aišku ir suprantama. Aš pagalvojau, jei iki dabar buvo taip blogai, tai kiti kartai nebus geresni, reikės vėl gerti, kentėti, kad papulčiau atgal į ligoninę. Tada aš pirmą kartą nuoširdžiai pažiūrėjau į save ir karštligiškai ieškojau, ar yra kokia reali išeitis nebebūti ligoninėje“, – savo patirtimi pasidalino Petras.