„Oi, po tokių atostogų man reikia dar atostogų atsigauti!“. Girdėta? Esu įsitikinusi, ir ne kartą.
Neseniai su draugais diskutavome apie atostogas. Mūsų kompanijoje buvo pora, kuri sudaro kruopščius kelionės planus, net su konkrečiais laikais, jo numatyta net WC (!). Kadangi esu improvizacijos žmogus, man gana keista. Taip, pasidomėti, nuspręsti, ką norėtum pamatyti ir veikti, tikrai verta. Ir būtina. Bet... „Gerai, o jei, tarkim, muziejuje ilga eilė, ir jūs užtrunkate ilgiau nei planavote, ką darote?“ – klausiu. „Na, darome viską, kad nenukryptume nuo plano. Žinoma, kartais kainuoja daug nervų...“ Aha, kainuoja nervų.
Kodėl atostogas planuojame taip, lyg ruoštumėmės olimpinėms žaidynėms? Kruopščiai sudarome sąrašus, ką būtina (nes rašoma giduose, nes pasakojo draugai, nes...) pamatyti. Ir planuojame daug („negi dabar sėdėsim, jei jau išvažiavom“). Ryte – saulėtekis prie X, dieną – liežuvis per petį ir dvidešimt (ir tai dar ne visi, kiti daugiau pamato) lankytinų objektų, vakare – saulėlydis prie Y ir restoranas, kurį visi rekomenduoja. O naktį, atrodo, esi šešios pėdos po žeme, bet juk reikia nuotraukas įkelti (nors jau reikėjo dieną), nes paskui sakys, kad šiandien nieko neveikiau.
Ar tikrai atostogos be įrodymų – ne atostogos?
„Jūs užkopėte į tą kalną? Vaizdas atperka viską!“. Nesvarbu, kad pakeliui begalę kartų susipyko, šimtą kartų pasižadėjo daugiau niekada gyvenime jokių kalnų, o vakare kojos srūva krauju.
„Radome nerealų laukinį paplūdimį, gaila, kad neužtikote“. Nesvarbu, kad jis ne toks jau laukinis – pasaulio internetas lūžta nuo „išskirtinių“ vaizdų.
„Buvote ten? Ne??? Tai jūs nieko nepamatėte! Galima sakyti, tiesiog nebuvote X šalyje“. Ir čia galima susikrimsti: išties, kaip gi šitaip, nepamatėm svarbiausių dalykų.
O žavus rytinis vietinis turgelis, lėta vakarienė tik dviese (kada gi taip buvote pastaruoju metu?), nuodėmingas desertas (nes gi namie neleidžiu sau saldumynų) – ar ne svarbiausi įspūdžiai? Nėra nuotraukų? Nieko tokio, juk emocijos liko atmintyje, galbūt net iki kitų atostogų. Argi ne svarbiausia tuo metu jaučiausi laimingas? To nėra nė viename kelionių kataloge.
Tik jeigu:
Visada atsiras, kas pamatė daugiau, rado pigesnius bilietus... Bet ar mums tikrai reikia vienas kitam įrodinėti, kieno atostogos geresnės, produktyvesnės, įspūdingesnės? Jeigu aš prie ežero perskaičiau vos pusę puslapio, nors ketinau pusę knygos, ir visai nesijaučiu kalta, ar tai yra didžiausia atostogų nesėkmė? Ar diena be plano, tiesiog sau, yra prarasta diena?
Kartą išgirdau pokalbį: „Per atostogas pagaliau pagyvensiu“. Norėjau paklausti: „Atsiprašau, o ką jūs veikiate likusius vienuolika mėnesių?“.
Galima pamanyti, kad gyvenimas eina sau, o atostogos – sau, tarsi kita realybė, nepriklausanti gyvenimui. Bet tada kodėl mano kasdienybė tokia, kad nuo jos reikia pabėgti ir pagyventi?
Apskritai, man atrodo, pamirštame, kad atostogos, pasak Lietuvių kalbos žodyno, yra „laikas, kuriam dirbantysis ar besimokantysis atleidžiamas nuo darbo poilsiui“. Paskutinis žodis turėtų būti raktinis. Turėtų, tik net ilsėdamiesi pamirštame pailsėti.
Atostogos tampa savotišku čempionatu, kuriame medaliai dalijami už egzotiškiausią vietą, brangiausią kokteilį ir dramatiškiausią saulėlydį. Arba dar vienu projektu – juk mes taip mėgstame juos, tiesa?
Tik mūsų organizmas nežino, kiek instagraminė nuotrauka surinko patiktukų. Jis neįteiks čempionų taurės aplankiusiam daugiausia pilių. Jo apdovanojimai visai kiti. O štai diskvalifikuoti už tai, kad nepailsėjome, gali.
Todėl pirmiausia linkiu mums penkių žvaigždučių poilsio, leiskime prabangą nieko neveikti. Tokių atostogų, kokių norime mes, o ne projektui reikia ar prieš kaimynus pasirodyti. Ir gyvenkime visus dvylika mėnesių.
Šiame straipsnyje pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė, todėl VLMEDICINA.LT už turinį neatsako.