Z karta medicinoje dirbti nenori

Komentaro autorius – šeimos ir odontologijos klinikos „Signata“ vykdantysis direktorius Karolis Buika

Girdžiu tai iš vadovų, iš vyresnių gydytojų, kartais ir savo galvoje. Ir suprantu, iš kur tai kyla.

Bet prieš kažką kaltindami, pažiūrėkime į skaičius.

Perdegimo simptomus jaučia beveik kas antras gydytojas. Tai rodo, kad problema slypi sistemoje ir darbo aplinkoje, o ne kelių „silpnesnių“ individų charakteryje (Shanafelt et al., Arch Intern Med, 2012).

Rezidentai, dirbantys daugiau kaip 80 val. per savaitę, turi 16 kartų didesnę depersonalizacijos riziką. Tai būsena, kai pacientas tampa „atveju“, o ne žmogumi (Kanados rezidentų tyrimas, BMC, 2023).

Perdegimas prognozuoja rimtas klinikines klaidas ne silpniau nei skyriaus saugumo rodikliai (Tawfik, Shanafelt et al., Mayo Clin Proc, 2018).

Jaunieji medikai visa tai matė. Ne moksliniuose straipsniuose, o savo dėstytojuose, rezidentūros vadovuose, tėvuose gydytojuose.

Ir priėmė sprendimą – vienas etatas, aiškios ribos ir gyvenimas, kuris netelpa vien į budėjimų grafiką.

Mes tai vadiname darbo etikos krize. O jie tai vadina išvadomis.

Beje, tyrimai nepatvirtina „tinginystės“ naratyvo: 1790 medicina besidominčių jaunuolių apklausa parodė, kad Z karta vertina altruizmą, vidinę motyvaciją ir aukštus rezultatus (Insights into Imaging, 2026). Jie atsisako ne darbo, o modelio, kuris sudegino jų mokytojus.

Klausimas vyresniems kolegoms: jei galėtumėte grįžti į karjeros pradžią su šiandienos žiniomis apie perdegimą, dirbtumėte taip pat?

Klausimas jauniesiems: ar sutiktumėte dirbti daugiau, jei sistema keistųsi, ar traukinys jau nuvažiavęs?

Abu klausimai neturi patogaus atsakymo.

Z karta ne tinginiai, o tiesiog matė, kuo viskas baigiasi.