Šeimos gydytojas – vienintelė profesija, iš kurios tikimės visko

Komentaro autorius – Karolis Buika, šeimos ir odontologijos klinikos „Signata“ vykdantysis direktorius 

Mano mama – šeimos gydytoja. Kai ji rinkosi šią profesiją, lūkestis buvo aiškus: gydyti žmones. Šiandien pacientas pas ją ateina ne tik kaip pas gydytoją. Ateina kaip pas psichologę, socialinę darbuotoją, biurokratę ir vedlę po sistemą, nes daugiau nėra pas ką.

Ką per pastaruosius maždaug 10 metų „pridėjome“ prie šeimos gydytojo pareigų:

• E. sveikatos dokumentavimas;
• prevencinių programų koordinavimas;
• sveikatos pažymų administravimas;
• smurto atpažinimo ir pranešimo pareigos;
• pirminis psichikos sveikatos vertinimas;
• nedarbingumo administravimas;
• siuntimų tvarkos pokyčiai;
• kompensuojamųjų vaistų biurokratija;
• prirašykite savo.

Nė viena iš šių pareigų neatsirado su papildomu etatu, papildomu laiku ar papildomu finansavimu. Ir nė viena atskirai nėra bloga. Bet jos visos buvo uždėtos ant to paties žmogaus. O kai ant to paties žmogaus dedi viską, galiausiai lūžta žmogus.

Ką sako duomenys:

„Annals of Internal Medicine“ (JAV): kiekvienai valandai su pacientu tenka beveik 2 valandos prie kompiuterio ir dokumentų. Plius 1–2 valandos asmeninio laiko vakarais.

„The Lancet“, 100 mln. konsultacijų analizė Anglijoje: pirminės grandies krūvis per 7 metus išaugo 16 proc. – ir tai tik tiesioginis klinikinis darbas, be biurokratijos. Tyrėjų išvada: sistema pasiekė „prisotinimo tašką“.

„BMJ Open“, 67 šalių apžvalga: trumpesnės konsultacijos susijusios su daugiau hospitalizacijų dėl būklių, kurias galima suvaldyti ambulatoriškai, taip pat su gydytojų perdegimu.

Mes matuojame, kiek pacientų gydytojas priėmė, tačiau nematuojame, kiek vaidmenų jis tą dieną atliko.

Kol į šeimos gydytojo etatą krausime visos sistemos skyles, tol stebėsimės, kodėl rezidentai nesirenka šeimos medicinos.

Sistema, kuri iš vieno žmogaus tikisi visko, galiausiai nieko negauna.