17 metų. Tiek laiko praėjo nuo tada, kai 2009-aisiais vienas prestižiškiausių ir įtakingiausių pasaulio medicinos mokslo žurnalų „The Lancet“ gydytojų gerovę įvardijo kaip trūkstamą kokybės rodiklį.
2026-aisiais Lietuvoje šis rodiklis vis dar... trūkstamas.
O juk matuojame mes daug. Sistema skaičiuoja viską:
Nematuojame tik vieno – kaip jaučiasi žmogus, kuris visa tai sukuria.
Tačiau ką žinome iš to, kas vis dėlto yra pamatuota?
Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono tyrimas (2025 m., daugiau nei 90 tūkst. respondentų): kas trečias medikas jaučia depresijos simptomus, kas dešimtas praneša apie pasyvias savižudiškas mintis. Medikų psichikos sveikata ženkliai blogesnė nei bendros populiacijos.
Lietuvoje perdegimas tyrinėjamas vis dažniau, bet fragmentuotai – atskiri tyrimai kardiochirurgų, anesteziologų, šeimos gydytojų grupėse. Ir tai labiau pavieniai magistrų darbai, o ne nacionalinė stebėsena.
JAV, kur perdegimas matuojamas nuosekliai nuo 2011 m., jo lygis nuo 62,8 proc. (2021 m.) sumažėjo iki 45,2 proc. (2023 m.). Ne dėl to, kad gydytojai „susiėmė“, o todėl, kad sistema pradėjo matuoti ir atitinkamai veikti.
Ir tyrimo instrumentai jau egzistuoja, pavyzdžiui, Kopenhagos perdegimo klausimynas (CBI) net validuotas Lietuvos populiacijai. Todėl čia trūksta ne metodikos, jeigu kas nors dėl to prieštarautų, o sprendimo pradėti rinkti šiuos duomenis ir spręsti problemą.
Galėtumėt paklausti: Karoli, ką tada siūlai?
Mano matymas gelbėjant medikus yra paprastas: gydytojų profesinė gerovė turi tapti oficialiu sveikatos sistemos kokybės rodikliu – matuojamu kasmet, vienodu instrumentu, viešais rezultatais. Šalia eilių, šalia paslaugų kiekių, šalia visų kitų skaičių, kuriuos taip mėgstame.
Nes valdoma tik tai, kas matuojama. O kas nematuojama – to sistemai tiesiog nėra.
Ir šiaip jau 17 metų – pakankamai ilgas laukimas.
Komentaro autorius – šeimos ir odontologijos klinikos „Signata“ vykdantysis direktorius Karolis Buika.
Šiame straipsnyje pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė, todėl VLMEDICINA.LT už turinį neatsako.