Nori trumpesnių eilių, bet baudžia jas trumpinančius

Komentaro autorius – Karolis Buika, šeimos ir odontologijos klinikos „Signata“ vykdantysis direktorius 

Valstybė nori trumpesnių eilių, bet baudžia tuos, kurie jas trumpina.

Skamba absurdiškai, bet taip veikia taisyklės.

Tad pažvelkime, kaip tai atrodo praktikoje?

Įstaiga priima daugiau pacientų, nei numatyta sutartyje su ligonių kasa.

↓

Eilė sutrumpėja.

↓

O už tai, kas viršija apimtis, apmokėjimo nėra arba jis mažesnis.

↓

Nuo kitų metų privačioms įstaigoms lubos dar aiškesnės: 94 proc. 2025 metų lygio.

Pacientas priimtas. Gydytojas dirbo. Sąskaitą apmoka įstaiga.

Tai ne Lietuvos išradimas ir ne naujiena mokslui. OECD apžvalga (Siciliani, Borowitz, Moran, 2013) išanalizavo 13 šalių eilių trumpinimo politikas. Išvada paprasta: eilės trumpėja ten, kur pinigai seka paskui suteiktą paslaugą. Ten, kur biudžetas „užrakinamas, eilės ne dingsta, o persikelia į kitą įstaigą arba į privatų apmokėjimą.

Anglijos pavyzdys dar konkretesnis. Po 2000-ųjų laukimas ligoninėse sumažėjo ne dėl deklaruotų tikslų, o todėl, kad tikslai buvo sujungti su apmokėjimu už aktyvumą (Propper ir kt., 2008). Škotija turėjo tuos pačius tikslus, bet be finansinio mechanizmo – ir laukimo laikas nepakito (Propper ir kt., 2010).

Tas pats tikslas. Skirtingas signalas įstaigoms. Skirtingas rezultatas.

Taisyklė paprasta – sistema daro tai, už ką moka, o ne tai, ką deklaruoja. Jei už viršytas apimtis nemokama, racionali įstaiga nustos jas viršyti. Eilė pailgės. Ir tada bus kalbama apie tai, kad įstaigos „nenori dirbti“.

Ne apie privatų ar viešąjį sektorių čia kalba. O apie tai, kokį signalą gauna kiekvienas gydytojas, kai priima 21-ą pacientą per dieną vietoj 20.

Įdomu, kiek įstaigų kitais metais tyliai nuspręs eilių nebetrumpinti. Ir kiek iš jų apie tai pasakys garsiai.