Neretas mūsų pažįsta šį pokalbį – paskambini registratūrai, paaiškini, kad šeimos gydytojas davė siuntimą pas kardiologą ir išgirsti mandagų atsakymą: „Artimiausias laisvas laikas po kelių mėnesių“. Tada skambini į kitą įstaigą, paskui į trečią. Kartais pasiseka, kartais – ne. Eilės pas gydytojus specialistus Lietuvoje tapo tokia pat kasdienybe, kaip rudens lietus, ir niekas nebesistebi.

Nuo 2027 m. sausio 1 d. keisis tai, kaip Valstybinė ligonių kasa moka su ja dirbančioms privačioms gydymo įstaigoms – joms bus skirta mažiau lėšų nei šiandien. Kai šios lėšos pasibaigs, dalis paslaugų, pavyzdžiui, neurologo, kardiologo ar reabilitacijos gydytojo konsultacijos, slauga namuose ir dalis reabilitacijos, privačioje įstaigoje nebebus apmokamos. Valstybinėje įstaigoje ta pati paslauga tam pačiam pacientui ir toliau bus apmokama. Paprastai tariant, nuo šių metų pradžios tai, ar jūsų vizitą apmokės ligonių kasa, gali priklausyti ne nuo jūsų sveikatos, o nuo to, kam priklauso poliklinikos pastatas.

Oficialiai tai vadinama racionaliu lėšų planavimu. Skamba tvarkingai, bet bėda ta, kad pacientas eilėje stovi ne pagal gydymo įstaigos nuosavybės formą, o pagal savo ligą. Esu privačios gydymo įstaigos vadovas, todėl mano požiūris neišvengiamai nėra visiškai neutralus. Tačiau kasdien matau ne sutarčių sumas, o žmones, kurie skambina, laukia ir klausia, kada pagaliau pateks pas gydytoją.

Toliau aptariu, ką šie pokyčiai reikš pacientui, kodėl eilės dėl jų netrumpės ir kodėl lygybės principas, kuriuo turėtų remtis mūsų sveikatos sistema, iš tiesų jau seniai įtvirtintas.

Kas pasikeis pacientui

Iki šiol su ligonių kasa dirbančios privačios gydymo įstaigos buvo įprasta sveikatos sistemos dalis. Pacientui dažniausiai nerūpėjo, ar poliklinika vadinasi „viešoji“, ar „UAB“. Jis ėjo ten, kur galėjo greičiau patekti ir kur jam buvo patogiau. Šeimos gydytojas, išduodamas siuntimą, net privalo nurodyti bent tris įstaigas, kad pacientas galėtų pasirinkti. Nuo 2027 m. sausio 1 d. šis pasirinkimas dažnu atveju taps formalumu: sąraše įstaiga bus, bet ketvirčio pabaigoje jos kalendorius PSDF pacientams gali būti tuščias ne todėl, kad nėra gydytojų, o todėl, kad baigėsi lėšos.

Pacientas tai pajus trimis būdais:

Ilgesnis kelias iki gydytojo. Kai viena įstaiga nebegali priimti apmokamų pacientų, jie keliauja į kitą eilę, kuri ir taip nėra trumpa. Eilė nesutrumpėja, o tik pasislenka.
Daugiau mokėjimų iš savo kišenės. Tie, kurie gali sau leisti, nelauks ir susimokės patys. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvos gyventojai jau dabar iš savo kišenės padengia apie 31 proc. visų sveikatos priežiūros išlaidų, maždaug dvigubai daugiau nei ES vidurkis. Po šių pokyčių ta dalis greičiausiai tik augs. Tie, kurie mokėti negali, lauks ilgiau.
Nutrūkusi pagalba namuose. Slauga namuose nėra paslauga, kurią galima atidėti kitam ketvirčiui. Sunkiai sergantį, gulintį žmogų slaugo komanda, kuri žino jo žaizdas, vaistus ir šeimos situaciją. Pacientas šios komandos laisvai nepasirenka: ją lemia poliklinika, prie kurios jis prisirašęs. Jei lėšos baigiasi, slaugos tęstinumas atsiduria rizikoje, o artimieji lieka su klausimu, kam skambinti dabar.

Eilės, kurios niekur nedings

Eilė susidaro tada, kai žmonių, kuriems reikia pagalbos, yra daugiau nei laiko, kurį gydytojai gali skirti. Nuo 2027 m. sausio 1 d. žmonių, kuriems reikės neurologo po insulto ar kardiologo dėl širdies nepakankamumo, nesumažės. Visuomenė sensta, o lėtinių ligų tik daugėja. Keisis tik vienas dalykas: dalis gydytojų paslaugų PSDF pacientams taps nepasiekiamos. Liks tas pats gydytojas, kabinetas ir įranga, tiesiog jo kalendorius bus uždarytas tiems, kurie nemoka patys.

Iš savo patirties galiu patvirtinti – privačioje įstaigoje dirbantis specialistas per vieną dieną nepersikels į valstybinę polikliniką. Valstybinės įstaigos taip pat neturi laisvų gydytojų, kurie nekantriai laukia papildomo pacientų srauto. Jau dabar vien pas reabilitacijos gydytoją ilgiau nei du mėnesius visoje Lietuvoje laukia beveik 20 tūkst. žmonių (VLK duomenys, 2026). Sunku įsivaizduoti, kaip ši eilė sutrumpės, jei sumažės vietų, kur tuos žmones galima priimti.

Reklama

Svarbu ir tai, kad tai nėra atsitiktinis šalutinis poveikis. Įstatyme atvirai įrašytas tikslas, kuriuo siekiama sumažinti privačiose įstaigose teikiamų ligonių kasos apmokamų paslaugų. Galima diskutuoti, ar tai gera sveikatos politika, tačiau sunku pripažinti, kad sumažinus vietų, kur galima gauti pagalbą, eilės sutrumpės. Tai būtų panašu į bandymą sumažinti spūstis uždarant pusę kelio juostų ir tikėtis, kad automobilių savaime sumažės.

Lygybė, kurią jau pažadėjome

Visa tai skaudu ir dėl kitos priežasties. Mums nereikia kurti naujų principų, kad pacientai būtų traktuojami vienodai. Jie jau įrašyti. Įstatymas numato, kad ligonių kasa sutartis su gydymo įstaigomis sudaro nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos. Konstitucinis Teismas dar 2013 m. aiškiai pasakė, kad sveikatos draudimo lėšos turi būti skirstomos pagal objektyvius ir nediskriminacinius kriterijus, nepaneigiant paciento teisės pasirinkti gydymo įstaigą. Paprastai kalbant, pinigai turi sekti paskui pacientą, o ne paskui įstaigos pastato savininką.

Pacientas moka privalomąjį sveikatos draudimą visiškai vienodai, nesvarbu, kurią polikliniką pasirinks. Todėl natūralu tikėtis, kad ir pagalbą jis gaus vienodomis sąlygomis. Suprantu, kad valstybė nori kontroliuoti lėšas ir kad sistemoje pasitaikė piktnaudžiavimo atvejų. Tačiau už tai atsakomybę prisiimti turėtų konkretūs pažeidėjai, o ne visi pacientai, kurie pasirinko sąžiningai dirbančią privačią įstaigą. Liūdna, kuomet dėl kelių netvarkingų įstaigų, yra baudžiama visa sistema. Dėl to labiausiai nuskriausti lieka ne jos pažeidėjai, o eilėje pagalbos laukiantys pacientai.

Ką būtų galima padaryti kitaip

Kritikuoti visada lengviau, todėl turiu keletą konkrečių pasiūlymų. Pirmiausia pinigai turėtų sekti paskui pacientą, o ne paskui įstaigos tipą. Jei valstybė nusprendžia, kad insultą patyrusio žmogaus neurologo konsultacija yra prioritetinė, ji turi būti apmokama vienodai, nesvarbu, kur pacientas ją gavo. Prioritetus galima ir reikia nustatyti, bet pagal ligą ir paciento būklę, o ne pagal tai, kam priklauso poliklinika.

Antra, eilių trumpinimas pats galėtų tapti apmokėjimo kriterijumi. Ten, kur pacientai pas gydytoją laukia ilgiau nei du mėnesius, papildomos paslaugos galėtų būti apmokamos kiekvienai įstaigai, kuri priima pacientą greičiau. Taip valstybė mokėtų už rezultatą, kurį pati sau išsikėlė, o gydymo įstaigos konkuruotų tuo, kuo ir turėtų konkuruoti: kas pacientui padės greičiau ir kokybiškiau.

Trečia, tvarką reikia palaikyti ne draudimais, o subalansuota kontrole. Tam jau yra priemonių: patikrinimai, specialistų vizitų stebėsena, aiškūs paslaugų skaičiaus limitai per dieną. Tai ypač svarbu tokioms tęstinėms paslaugoms, kaip slauga namuose ar pradėtas reabilitacijos kursas. Jos neturi nutrūkti vien dėl to, kad baigėsi finansinis ketvirtis. Galiausiai prieš įgyvendinant tokius pokyčius reikia sąžiningai atsakyti į paprastą klausimą: kiek pailgės eilės? Jei atsakymo nėra, verta sustoti, paskelbti kriterijus, pagal kuriuos buvo atrinktos apmokamos paslaugos, ir numatyti pereinamąjį laikotarpį. Pacientai turi teisę tai žinoti dar prieš jų laukimui pailgėjant, o ne apie tai išgirsti registratūroje.

Taigi, nuo 2027 m. sausio 1 d. pacientas išgirs tą patį mandagų registratūros atsakymą, tik galbūt dažniau. Priežastis bus ne gydytojų trūkumas, o sprendimas, kad tas pats vizitas vienoje įstaigoje vertas apmokėti, o kitoje – ne. Todėl atsakymas į pacientų eilių klausimą, deja, paprastas: jos ne tik kad netrumpės, bet ir dar labiau ilgės, o dalis žmonių bus priversti už pagalbą mokėti patys.

Tikiu, kad sveikatos sistema turi būti kuriama pagal paciento kelią, o ne pagal įstaigų tipus. Kuo ilgiau dirbu šiame sektoriuje, tuo labiau įsitikinu, kad viešųjų ir privačių įstaigų priešinimas nepadeda nė vienam pacientui. Valstybė, kurioje trūksta gydytojų, negali sau leisti nepasitelkti jau esamų. Konstitucija mus visus įpareigojo lygybei. Norėtųsi, kad kitais metais šis pažadas būtų matomas ne tik teisės aktuose, bet ir registratūros kalendoriuje.

Reklama