Jonas Korsakas. Pabėgėliai tik parodo mūsų demokratijos krizes

Neseniai interneto tinklapiai ir laikraščiai mirgėjo žiniomis iš Tailando. Dvylikos berniukų istorija buvo nušviesta iš visų pusių, šimtai ar tūkstančiai žurnalistų dirbo prie pagarsėjusio urvo. Milijonai žmonių namuose stebėjo ir su nerimu laukė žinių, sirgo, džiaugėsi ir nerimavo kartu su urve įstrigusia futbolo komanda. Kiekviena nelaimės istorija sukelia užuojautą, kuri yra mūsų žmogiškumo dalis.

Dvigubi užuojautos standartai

Psichologiškai nesunku paaiškinti, kodėl urve įkalinti berniukai sulaukė tiek dėmesio. Žmogaus instinktyvios baimės – būti įkalintam po žeme, be galimybės pabėgti, grėsmė bet kurią akimirką nuskęsti. Kiekviena motina mato jaunuolius kaip savo vaikus. Gelbėtojai narai yra didvyriškumo, pasiaukojimo ir ištvermės simbolis. O kur dar fone vykstantis futbolo čempionatas, prikaustantis dėmesį prie nelaimės ištiktos komandos. Emocijos, baimės ir noras sulaukti gražios pabaigos – sveikintinas, gerbtinas ir labai gražus reiškinys.

Tačiau kodėl nėra taip lengva pajausti ir reikšti užuojautą Viduržemio jūrose skęstantiems pabėgėliams? Juk tarp jų irgi šimtai panašaus amžiaus berniukų, jie irgi skęsta atviroje jūroje, ir juos gelbėti ryžtasi šimtai mėgėjų ir profesionalių savanorių.

Prieš keletą metų situacija dar buvo kitokia. Užuojauta ir noras padėti buvo juntamas, skyrėsi tik pagalbos kryptys ir politikų diskusijos dėl jos formų. Integruoti, išsiųsti, įdarbinti, uždaryti ir palikti stovyklose prie sienų, ir dar visi kiti įmanomi variantai. Šiandien, deja, jau diskutuojama apie tai, ar teisėta skęstančius traukti iš vandens. Įsivaizduokime, kas nors būtų pareiškęs – ir gerai, kad jie ten tame urve užstrigo, dabar visi žinos, kad musonų sezonu nėra ko ten kišti nosies. Jis būtų buvęs išvadintas beširdžiu ciniku.

Nesunku įvardinti skirtingų nuomonių apie pabėgėlius priežastis. Jie europiečiams atnešė daug problemų, tuo tarpu berniukų futbolo komanda Tailande liko labai tolimas reiškinys. Iš arti matomos problemos bado akis, apie toli esančias galima labai lengvai ir gražiais žodžiais kalbėti. Pabėgėliams reikia realios pagalbos – pinigais, pastoge, psichologine parama dėl patirtų traumų. Ne paskutinėje vietoje ir terorizmo pavojus. Visa tai suprantama, tačiau visos ideologijos, išskyrusios vieną ar kelias žmonių grupes kaip „vertesnes“ pripažinimo ir užuojautos, istorijoje baigė savo egzistavimą milijonų gyvybių sąskaita.

Šiais metais prie Europos Sąjungos sienų žuvo daugiau nei 1400 žmonių. Apie juos nebuvo parašyta ir pasakyta nė šimtosios dalies to, ką teko skaityti ir girdėti apie 12 berniukų Tailande. Žiniasklaidai berniukų istorija buvo ideali: aiški pradžia, dramatiškai besivystantis veiksmas, įtampos kupinas ir laimingas finalas. Viduržemio jūroje skęstantieji neturi veidų, už jų besislepiančių istorijų ir daugybės nuotraukų. Tai viena iš priežasčių, kodėl apie tai nerašoma.

Birželio 23 d. gelbėtojų organizacija SOS Mediterranée šventė trejų metų jubiliejų. Jos laivas „Aquarius“ negavo leidimo prisišvartuoti Italijoje ir ieškodamas atviro uosto pasiekė Valenciją. Daugiau nei 400 žmonių su savo istorijomis, kurios žurnalistams, deja, nebuvo tokios įdomios ir patrauklios, kaip urve vandeniu užpiltų berniukų. „Die Welt“ gražiai rašė apie jauną vyrą iš Bangladešo, kuris būdamas paauglys tapo atsakingas už savo šeimą, kadangi jo tėvas mirė nuo širdies infarkto. Draugo patarimu jis išvyko į Tripolį ieškoti darbo, o ten jam buvo į galvą įremtu ginklu paaiškinta, jog darbas ir atlygis niekaip nesusiję. Atidavęs pasą jaunuolis keletą metų dirbo kaip vergas kepykloje ir neapsikentęs pabėgo. Bijodamas be asmens dokumentų kreiptis pagalbos oficialiai ir patekti į kalėjimą, jis pasirinko lipti į laivą. Prieš 3-4 metus tokios istorijos dar kai ką domino ir gelbėtojų laivai dar buvo pilni žurnalistų. Šiandien jau viskas parašyta ir reikia laukti naujų sensacijų. Kam įdomios tos istorijos be aiškios pradžios ir pabaigos.

Įsivaizduokime daugiabutį namą prieš judrią gatvę, kurią kiekvieną dieną kerta pėstieji ir dviratininkai. Neaišku dėl kokių priežasčių čia dažnai įvyksta eismo nelaimės. Partrenkiamas pėsčiasis arba dviratininkas, susiduria automobiliai. Namo gyventojams tai jau tapo kasdienybe, jie įpratę prie šių įvykių, kai kurie galbūt visai nebenori jų matyti ir netgi norėtų uždaryti judrią gatvę, pakeisti kelio ženklus ar pastatyti šviesoforą. Tačiau ar galima pykti ir priekaištauti kaimynui, kuris po nelaimės iškvietė greitąją medicinos pagalbą? Ar normalu teisti žmogų, padėjusį nelaimės ištiktam pėsčiajam? O gal normalu stovėti prie lango nieko nedarant, stebėti ir juoktis, teigiant – patys kalti, ko jie čia eina ir važiuoja. Kai gana daug žus, galbūt patys supras, kad reikia vengti šito kelio. Ar norėtumėte gyventi tokiame name su tokiais kaimynais?

„Kuo daugiau išgelbėsim, tuo daugiau atkeliaus, nebus galo“, - tenka neretai perskaityti neapykantos pilnuose feisbuko komentaruose. Italijos vidaus reikalų ministras oficialiai pareiškia, kad nebendradarbiaus su nelegalią imigraciją skatinančiais gelbėtojais, ir atsisako priimti laivus su pabėgėliais. Malta uždaro uostus, dar daugiau, laivo „Lifeline“ kapitonas suimamas ir siunčiamas į teismą už skęstančiųjų gelbėjimą. Italijos, Vokietijos ir kitų šalių dešinieji populistai švenčia. Daugelis šalių tyli, kitos apsiriboja skambiais ir trumpais pareiškimais, kurie realybėje nieko nekeičia.

Tuo pačiu metu Europos Sąjungoje vis daugiau kalbama apie duomenų apsaugą, vartotojų teises, humanizmą ir leidžiamos iki absurdo jau privedančios direktyvos. Netgi nufilmavus nusikaltimą, teisės aktai gina nusikaltėlio identitetą ir teises iki protui nesuvokiamų ribų. Kažkokios nesuprantamos žirklės, kaip galima remiantis europietiškomis idėjomis kriminalizuoti pagalbos veiksmus nelaimės ištiktiems žmonėms. Kiekvieno Europos piliečio pasididžiavimas turėtų skęsti Viduržemio jūroje kartu su pabėgėliais.

Nekalbu apie tai, ką daryti su imigrantais ir pabėgėliais, nei apie tai, kad visų negalime (ar nenorime) priimti Europoje ir tuo labiau Lietuvoje. Kalbu apie labai paprastą dalyką: skęstantysis – krikščionis, musulmonas, europietis, afrikietis, žydas ar lietuvis – turi būti gelbėjamas. Tai pirmiausiai yra žmogus, kuris žus, jei nesulauks pagalbos. Benamiai gyvūnai priglaudžiami prieglaudose. Girti ir apsvaigę nuo narkotikų bei sukėlę eismo nelaimes žmonės gydomi. Nesėkmingai bandę nusižudyti guldomi į ligoninę. Dedamos visos pastangos, kad jie išgyventų. Niekam nekyla minčių pasakyti – patys kalti, taip jiems ir reikia.

Galima ir reikia diskutuoti apie pagalbą pabėgėliams jų gimtosiose šalyse, apie būtinybę grąžinti juos atgal. Galima pasisakyti prieš jų integraciją, juos izoliuoti ir apgyvendinti stovyklose. Viskas yra teisinga, jei nėra kitų galimybių. Tačiau žiūrėti, kaip žmonės skęsta, ir nieko nedaryti arba tam pritarti, tikintis kad tokie atvejai „atbaidys“ kitus, nėra nuomonė, nėra laisvė, nėra pasirinkimas, tai yra barbariškumas.

Hannah Arendt, vokiečių-žydų filosofė savo esė „We refugees“ teigė, kad pabėgėliai yra „tautų avangardas“. Analizuodama totalitarizmą ji daro išvadą, kad pirmojoje jo fazėje iškreipta teisių ir laisvių sąvoka taikoma silpniesiems, mažumoms ir pabėgėliams yra politinis eksperimentas. Tėra tik laiko klausimas, kada jis iš „laboratorijos“ pereis į antrąją fazę ir generalizuosis tautos ir valstybės lygmenyje. Belieka tikėtis, kad ji klysta.

(Ne)išmoktos istorijos pamokos

„Pabėgėlių skaičius kiekvieną dieną auga. Daug šalių uždarė sienas, vyksta griežtos kontrolės ir žmonės pasienyje sustabdomi ir neįleidžiami. Ambasados perpildytos ir apgultos laukiančiųjų vizų, tačiau sėkmė nusišypso nedaugeliui. Nemaža dalis išsiunčiami atgal“. Skamba kaip ištrauka iš aktualaus straipsnio apie pabėgėlius? Deja: tai vertimas iš 1938 metų laikraščio straipsnio apie masinį žydų bėgimą iš hitlerinės Vokietijos ir nesėkmingus bandymus surasti juos priimančias šalis. 1938-aisiais Vokietiją paliko 150 tūkst. žydų. Vokietijai po keleto mėnesių aneksavus Austriją, iš ten norinčių išvykti skaičius padidėjo dar 185 tūkst. Bendras pabėgėlių skaičius tuo metu buvo daugiau nei pusė milijono.

JAV prezidentas F. D. Roosevelt apeliuodamas į pagalbos Vokietijos ir Austrijos žydams būtinybę sukvietė tam skirtą konferenciją, kurios tikslas buvo išspręsti žydų pabėgėlių problemas ir surasti kompromisą juos priimant. Formaliai tikslas buvo pasiektas, atvyko 32 šalių delegacijos. Konferencija buvo suplanuota Ženevos mieste Šveicarijoje, tačiau bijodama hitlerinės Vokietijos sankcijų Šveicarija paprašė perkelti ją į kitą šalį. Galiausiai ji įvyko ant kito Ženevos ežero kranto, Prancūzijoje, Évian-les-Bains provincijoje. Į istoriją ji įėjo kaip Eviano konferencija. Deja, labiau pagarsėjo šiame regione išgaunamas mineralinis vanduo tuo pačiu pavadinimu, kadangi konferencija daugelyje istorijos vadovėlių nutylima. O be reikalo. Konferencijoje nedalyvavo Sovietų Sąjunga, Japonija, Čekoslovakija ir Vengrija. Fašistinė Italija ir Vokietija nebuvo pakviestos.

Jau pirmosios kalbos parodė visą situacijos absurdiškumą ir parodiją, kuri tęsėsi 9 dienas. Kiekviena delegacija puikiai suvokė ir daug kalbėjo apie pagalbos pabėgėliams būtinybę, apie katastrofišką situaciją ir reikiamybę imtis neatidėliotinų veiksmų. Ir po to sekė antroji dalis, prasidedanti žodžiu „bet“. Gilėjanti ekonominė krizė, augantis bedarbių skaičius, bloga finansinė situacija, infliacija, demografija. Lordas Winterton iš Jungtinės Karalystės teigė: „Didžioji Britanija nėra imigrantams skirta šalis“. Prancūzijos atstovas Berenger skundėsi, kiek problemų jo šalyje sukelia jau priimti imigrantai, nepaisant „liberalios tradicijos“. Kitos šalys sekė panašiu pavyzdžiu ir valandas kalbėjo skambiomis frazėmis, be jokių konkrečių rezultatų. Konferencijos prezidentas M. Tylor puikiai apibendrino rezultatus teigdamas, kad „nepaisant kokius sprendimus pasiūlys šis susitikimas, jie turi būti vykdomi atsižvelgiant į kiekvienos šalies įstatymus ir situaciją“. Viską apvainikavo iškilminga vakarienė ant Ženevos ežero kranto su šventiniais fejerverkais paskutinį susitikimo vakarą.

Konferencijos rezultatas: 1938 metų liepos 15 dieną paskelbti gražūs tikslai, įkurtas Tarptautinis Pabėgėlių komitetas Londone. Pastarasis turėjo imtis spręsti persekiojamų žydų – pabėgėlių problemas. Iki karo pradžios įvyko keletas komiteto susitikimų, kurių rezultatas buvo tik skambūs manifestai.

Evianas nebuvo vien prarasta galimybė, jis tapo Vakarų demokratijų politiniu bankrotu. Plačiau tai analizuoja Jochen Thies savo knygoje apie šią konferenciją, pavadintoje „Kai pasaulis atsisakė žydų“ (orig. „Als die Welt die Jüden verriet“). Po keturių mėnesių prasidėjo garsieji pogromai ir masinės žydų žudynės.

Praėjus metams po Eviano konferencijos iš Europos išplaukė garlaivis „St. Louis“ su 937 žydų pabėgėliais. Savaitę po savaitės laivas bandė įplaukti į daugelį uostų, tačiau niekur nebuvo įleistas. Laivas keletą savaičių plaukiojo tarp Kubos ir Floridos, Niujorko uostų, kol baigėsi kuras, ir buvo priverstas sugrįžti į Europą. Ar neprimena šis atvejis neseniai įvykusios istorijos su laivu „Aquarius“? Didelė dalis „St. Louis“ keleivių vėliau baigė gyvenimą koncentracijos lageriuose. JAV prezidento Roosevelt užsienio reikalų ministras Cordell Hull, uždraudęs laivui įplaukti į uostą ir pasiuntęs jį palydėti karinius lėktuvus, vėliau buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.

Daug tiek gražių, tiek kritiškų frazių šiandien skamba pabėgėlių atžvilgiu, tačiau kokie šios „frazeologijos“ rezultatai? Ar nėra paralelių, ar nesikartoja istorija? Daug sukurtų darbo grupių, kiekvieną savaitę vykstantys viršūnių susitikimai su šimtų puslapių apimties koncepcijomis ir planais. Ar visai tai nėra problemos sprendimo imitacija, pasiteisinimas tam, kad galėtume ramiai likti stebėtojų vaidmenyje? Ir toliau apsimesti, kad tai tėra tik jų, pabėgėlių problema, kuri labai tolima ir mūsų visai neliečia.

Vakarų Europoje: aukso vidurio taktika

Diskusija apie Tailandą ir pabėgėlius yra tik simptomas. Daugiau kaip prieš 500 metų Kristupo Kolumbo Amerikos atradimu pradėta epocha baigiasi. Šimtmečius trukęs Europos, o paskutinį šimtą metų Europos ir JAV dominavimas pasaulio scenoje taip pat baigiasi. Globalizacija parodo kitą veidą. Ilgą laiką Europa, vėliau JAV, eksportavo į visą pasaulį automobilius, turizmą, ideologijas, šiukšles ir ginklus, o importavo naftą ir visus kitus produktus, kurių pageidavo. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ši gerai veikusi kontrolės ir balanso sistema nebeveikia. Importo produktais tapo pabėgėliai, didėjanti terorizmo grėsmė ir auganti ekonominė konkurencija. Didėjantys globalizacijos kaštai supriešina pačias Vakarų šalis, pakanka pažiūrėti į garsiąją nuotrauką iš paskutiniojo G7 susitikimo.

Kažkada vadintų „besivystančių šalių“ – Kinijos, Indijos, Arabijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos gyventojai kalba vis garsiau, jie šiuo metu studijuoja, o ir patys dėsto Europos ir JAV universitetuose. Buvęs trečiasis pasaulis pateikia buvusiam pirmajam pasauliui moralinę ir iš dalies finansinę sąskaitą. Ar ji bus apmokėta, priklauso nuo to, ar pradėsime tiesiai šviesiai kalbėti apie kolonializmo psichologiją. Vakarų Europos šalys pačios dėl tos sąskaitos dydžio tarpusavyje nesutaria. Emanuelis Makronas, ištaręs tik vieną žodį, įvarė paniką šimtams Europos muziejų vadovų. „Restitucija“, - ir išties, didžioji dalis Europos muziejuose rodomų eksponatų yra, tiesiai šviesiai sakant, pavogti. Kaltės jausmas nėra geras patarėjas, tačiau vengti apie tai kalbėti yra dar blogesnė išeitis.

Globalizacijai kelią užkirsti galima tik vienu būdu: visišku atsiribojimu ir blokadomis arba karu. Kažkas panašaus šiuo metu jau vyksta JAV ekonominio karo ir sankcijų visam likusiam pasauliui forma, tačiau kaip matome, lazda turi du galus. Prie viso to prisideda vartotojiškos visuomenės didėjantys reikalavimai, daugėjant žmonių, tuo pat metu didėja kiekvieno asmeniniai poreikiai. Šie procesai sukuria iššūkius Vakarų civilizacijoms, kurios su jais šiuo metu nebesusitvarko. Susiskaldymas, uždarytos sienos, vidiniai partijų konfliktai ir didėjanti autoritarizmo ir populizmo dozė bei daug retorikos yra standartinės reakcijos. Teisybę sakant, pakankamai radikaliai į susidariusią situaciją daugelyje valstybių reaguoja tik radikalios dešiniosios partijos: Front national Prancūzijoje, AfD Vokietijoje, Partei Lega Italijoje. Problema tik ta, kad jos nesiūlo jokių alternatyvų nei sprendimų, apart agresijos, regresijos ir karo.

Politikams ir žurnalistams laikas pradėti kalbėti apie tikras problemas. Klimato kaita, artėjančios gamtos katastrofos ir mūsų augantis vartotojiškumas bei technologijos mūsų anūkams sukels bėdų, nepalyginamai didesnių nei dabartinė teroristų ar migrantų krizė. Migracija ir pabėgėlių srautai ateityje tik didės. Atsakomybė už 500 metų trukusią kolonializaciją ir 150 metų trukmės industralizaciją, už praeities klaidas ir ateities iššūkius turi būti aiškiai pripažinta ir įvardinta, kad ir kaip tai nepatogu būtų. Ne paskutinę vietą čia užima ir žiniasklaida, dažnai tik formaliai deklaruojanti demokratijos, skaidrumo ir nešališkumo principus. Viena yra pasakoti apie Tailandą ir šaunią gelbėjimo operaciją už tūkstančių kilometrų, tačiau visai kas kita suteikti veidą konkrečiam pabėgėliui iš Viduržemio jūros arba kalbėti apie automobilių pasekmes klimato atšilimui. Pirmuoju atveju žiūrovas gali toliau ramiai gulėti ant sofos ir džiaugtis laiminga pabaiga, antruoju kuriama atsakomybė. Atsakomybė, nuo kurios sunku pasislėpti ir likti gulėti ant sofos prieš televizorių. Nes berniukai iš Tailando nori tik ištrūkti iš urvo ir išgyventi, jie neišsilaipins Italijos pakrantėje, jiems nereikia mūsų pagalbos. Tuo tarpu Hassan ar Sarah iš Libijos, kurie gali kiekvieną dieną pasibelsti į duris, reikia pastogės, maisto ir mažų mažiausiai išsiuntimo atgal į namus. Ir to paties su ramia sąžine, nuo kurios nepabėgsime.