Vytautas Valevičius. Sveikatos samprata paprastai ir kitaip

Sveikas protas yra kasdienis mūsų palydovas. Jis kinta kartu su visa visuomene. Kai kurie dalykai pasikeičia labai greitai, kai kurie išlieka pastovūs ilgai. Sakykim, sveikatos supratimas dažnai pateikiamas kaip būsena, kada nieko neskauda. Tiesa, paskiau labiau aktyvūs papildo tą sampratą gyvenimu be nerimo ar net rūpesčio.

Reklama

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas teisinga, jei nepastebėtume kai kurių ypatumų. Pirma, kas krenta į akis – tokios sampratos ribotumas, jos vartotojai neatsižvelgia nei į tai, kas buvo, nei į tai, kas - greičiau ar ne - bus. Sakykim, žmogus priklausomas nuo kokios nors cheminės medžiagos, pvz., degtinės, tabako ar kokaino, vartojimo metu jaučiasi puikiai, bet po nedidelės pauzės kyla aibė nesmagumų bei rūpesčių.

Sveikatos samprata yra kintama ir priklauso nuo esamo kultūrinio technologinio konteksto. Kaip sako senas anekdotas, nėra sveikų žmonių, yra tik blogai ištirti pacientai. Bet kuris logikos specialistas pasakys, kad šis suvokimas priklauso nuo tam tikros normos ar normų apibrėžtumo. Iš vienos pusės, tobulėjant diagnostikos priemonėms, galima vis anksčiau atrasti nesklandumų organizme, o iš kitos pusės, gamta irgi kinta, todėl randasi ir naujų ligų. Tai verčia nuolat taisyti ligos sampratas.

Sveikatos supratimą gerokai iškreipia pinigai. Šarlatanų buvo, yra ir ateityje bus - naujos „gydymo“, „sveikos gyvensenos“, „sveikos mitybos ir dietų“ mokyklos. Jų tikslai yra grynai komerciniai, o ne socialiniai. „Stebuklingų“ vaistų ar panašių priemonių reklama sukuria abejonių dėl savo sveikatos lengvatikiams ir užtikrina išsigalvotų ar įsiteigtų ligų radimąsi. Pilietis ima manyti esąs ligotas, nors taip nėra. Geriausias pavyzdys – vadinamosios organizmo valymo ar detoksikacijos procedūros. Aišku, ir šamanas gali padėti žmogui, susidūrusiam su depresija, bet psichologas ar psichiatras yra patikimiau.

Gydytojas nuo kito specialisto skiriasi atskiros žinijos srities valdymu. Medikas daugiau ar mažiau sužino apie naujausius diagnozavimo bei gydymo būdus iš savo kolegų specialistų. Nesimokęs to, žino gerokai mažiau. Tai natūralu. Bet kas yra sveikata, jis negali vienareikšmiškai nuspręsti. Juolab jog jam gerai pažįstama tik liga, tai jo darbas. Pastaruoju metu sveikatos suvokimą labiau ima formuoti ne tik medikai, o ir kiti sveikatos specialistai. Jiems labiau rūpi mityba, fizinis aktyvumas, psichikos jausena. Tai reiškia, kad žiūrima ne iš ligos, o iš gyvenimo pozicijų. Sveikas yra tas, kuris rūpinasi savo kūno ir psichikos gerove tolesnei ateičiai.

Ilgą istorijos laiką medicinos darbuotojo specialybė buvo dievinama. Toks žmogus buvo visuomenės elitu. Tačiau tapus specialybei masine, jos reitingas sumažėjo ar net krito. Vertinimas kito dar ir todėl, jog buvo viešai skaičiuojamos medikų klaidos, kurios atveda į mirtį, o ne į sveikatą. Pavyzdžiui, statistika sako, jog viena iš žymesnių mirties priežasčių JAV yra tų pačių medikų klaidos.

Deja, medikų pagalbos ir paramos ekstra atvejais atsisakyti neįmanoma, vadinasi, problemą reikia nuolatos spręsti. Iš vienos pusės: “Kas nedirba, tas neklysta“, o iš kitos kai kurių medicinos darbininkų klaidos kainuoja per daug. Vadinasi, reikia ieškoti varianto, kad žala būtų mažiausia, o nauda didžiausia. Kita gydymo pusė yra vaistai. Ne kartą yra rašyta apie mirtis nuo neteisingo jų vartojimo. Ir tai apie legalius, gydytojų skiriamus vaistus. O kur dar nusikalstamai įgyti medikamentai? Trumpas pavyzdys iš JAV 2010 metais:

Šaltinis: www.drugwarfacts.org

Nenoriu nieko gąsdinti, bet tokie skaičiai Europoje taip pat auga. Todėl galima būtų šaukti, kad medicininiai vaistai ir medicinos darbuotojai yra mūsų sveikatos ir net gyvybės priešai. Tai, manau, netiesa. Didžiausiu sveikatos priešu yra subrendusi asmenybė ir jos socialinė aplinka: šeima, darbo kolektyvas, draugai, giminės. Teorinių žinių žmonija sukaupė nemažai, švietimo sistemos dirba visu tempu, tačiau gatvėse pilna nutukusių žmonių, vasarą pajūryje nėra kur akis dėti. Žinojimas buvo jėga XVII amžiuje, dabar, kai skęstame informacijos vandenyne, tai tapo nesąmone. Žinojimas – gerai, o įgūdis – geriau. Kasdien valyti dantis, plautis kojas prieš miegą, reguliariai maudytis - tam žinių nebereikia. O vien tik šie įgūdžiai pratęsė vidutinį gyvenimo ilgumą visuomenėje kelias dešimtis metų. Todėl teigsiu, jog gyventi, siekiant ir sugebant nepakliūti į gydymo sistemą, ir yra sveika gyvensena.

Sveikatos supratimas per ilgai buvo tapatinamas su ilgu gyvenimu. Pastarasis gali būti įvairus. Jei žmogus dešimti metų guli ligoninės palatose ir miršta kančiose, tai neįmanoma jo vadinti nei laimingu, nei sveiku, nors kalendorius rodo visai ką kita. Kas yra laimė - ne sveikatos apsaugos ministerijos klausimas. Man svarbu visai kas kita. Sveikatos suvokimas ne tik nuolat keičiasi, bet ir skirtingai nustatomas, diegiamas ir finansuojamas. Jei sveikatą suprantame kaip gydymą nuo ligų, tai tam ir skirsime didžiausius pinigus. Tačiau jei sveikata pripažinsime sugebėjimą ilgai nesirgti ir būti laimingiems, tai prireiks peržiūrėti finansavimo prioritetus. Teks didesnę dalį valstybės lėšų ir visuomenės pastangų skirti sveikesnio gyvenimo įgūdžių formavimui ir palaikymui, nei buvo tai daroma iki šiol.

Viskas teka, viskas kinta, teigė dar Herakleitas. Mūsų supratimas “kas yra kas“ dažnai nebūna stabilus. Technologijos ir socialinis gyvenimas tampa nenuspėjami. Nežinai tiksliai, kas bus po dešimties ar kelių dešimčių metų, bet kai kurie dalykai išliks. Visi žmonės dar ilgai turės kūną ir smegenis, kuriais nuolatos reikės rūpintis. Todėl sveikata geriausiai apibrėžiama kaip sugebėjimas būti veikliam ir laimingam dabar ir ateityje.