Apie actą, sveikatą ir sąmokslo teorijas

Neseniai paskambinusi bičiulė paklausė, ką veikiu. „Actą garinu“. „A, ir tu su tom nesąmonėm“. „Bet aš rimtai dabar actą garinu, – kvatoju. – Tiesiog šalinu iš arbatinuko kalkes“.

Reklama

Actas yra senas kaip civilizacija. Jis atsirado, matyt, iš nenusisekusios vyno gamybos. Legendos pasakoja, kad viena iš Egipto valdovės Kleopatros grožio paslapčių buvo actas, kuriuo ji nuolat tepė kūną. O Trojos Elena (Helenė), nepaprastai graži Dzeuso ir Ledos duktė, netgi maudėsi acto voniose.

O kaip iš tiesų? Jis buvo naudojamas (ir tebenaudojamas) maistui, konservavimui, valymui ir medicinai.

Štai Hipokratas (460 pr. Kr. – 377 pr. Kr.) vertino jo antiseptines savybes, vieni iš pagrindinių gydymo būdų, pasak mūsų medicinos tėvo, yra badavimas (nes sirgdami valgiu maitiname ligą) ir oksimelis (medaus ir acto mišinys; lot. oxymeli „rūgštus medus“). Senovės gydytojai juo plovė žaizdas, tepė vabzdžių įkandimo paveiktą odą, davė kvėpuoti gryno acto, ypač karščiuojant, kosint, o literatūroje randama, kad kartu su drignėmis, opijumi ar pan. medžiagomis naudotas anestezijai.

Viduramžių rakštis buvo maras, Juodoji mirtis. Tuo metu, suprantama, apie Yersina pestis nieko nežinota. Tad gydytojai pirmiausia kaltino „kenksmingą atmosferą“, kurią teršė tam tikras planetų išsidėstymas, o gal ir žemės drebėjimai bei ugnikalnių išsiveržimai. Medikai darė, ką tuo metu galėjo. Populiariausia buvo nuleisti kraują, kartais net mirtinai, bet ką jau darysi. Antri tikėjo, kad padės maldos, orą pravalys stiprūs garsai, tad uoliai skambino bažnyčių varpais ir pyškino iš patrankų. Na o treti degino aromatines žoleles ir skyrė rožių vandens arba acto vonias. Išties nejuokai, galime tik įsivaizduoti, kokį siaubą iš nežinojimo patyrė žmonės, kuriuos vieną po kito guldė maro giltinė.

Ilgainiui actas medicinoje neprigijo, atrasta šimtai vaistų ir priemonių kovai su ligomis. Tiesa, vis pasirodo įvairių tyrimų, tarkim, apie tai, kad actas keičia glikemijos indeksą, taigi gali pasitarnauti diabeto kontrolei, arba, pavyzdžiui, tinka hipertenzijai gydyti. Tačiau šie svarstymai moksliškai nepagrįsti, be to, dažnai per mažos imties ir per trumpos trukmės, kad būtų įrodyti. Bet tokie „tyrimai“ labai veikia visuomenę, prisiminkime madingą obuolių acto dietą, kurios plačiai laikytasi, ar gajų tikėjimą, kad juo galima išgydyti nagų grybelį.

O dabar norėčiau sugrįžti „prie tų nesąmonių“. Bičiulė turėjo omenyje vadinamųjų chemtreilų sąmokslo teoriją, kuri išpopuliarėjo XX a. pabaigoje, o ypač atgijo koronoviruso pandemijos metu. Per pastaruosius tris mėnesius susirūpinimą, kad „jie nori išnaikinti žmoniją, todėl purškia vėžį ir ligas“, girdėjau kelis kartus.

Na čia kiekvieno pasirinkimas, kuo tikėti ar netikėti. Tik paradoksalu, kad nuo viduramžių technologijos gerokai pasikeitė, o mąstymo modeliai liko tie patys. Vadinasi, žmogus mažai evoliucionuoja. Keista, ar ne?

Įsivaizduokime tokį pokalbį.

– Dėl ko žmonės dabar serga? – paklaustų viduramžių gydytojas.

– Dėl užteršto oro, 5G, chemtrailų ir valdžios melo, – atsakytų šiuolaikinis socialinių tinklų ekspertas.

– O kaip gydotės?

– Obuolių actu.

– Puikus pasirinkimas! Puikus! – džiaugsmingai pagirtų viduramžių gydytojas.

Skiria šimtmečiai, o vis dėlto susikalbėtų.

Sąmokslo teorijų tyrinėtojai sako, kad nereikia manyti, jog žmonės yra kvaili. Istorijoje daug slaptų projektų ir pavojingų eksperimentų, taigi pagrindo yra. Juolab dabar labiau nepasitikima savo šalių valdžiomis nei pasitikima. Baimę sėja ir technologijos. Štai socialinėje erdvėje pilna svarstymų, kas būtų, jei nutekėtų e. sveikatos sistemos duomenys. Taigi bijant ir jaučiantis nesaugiam stiprėja įsitikinimas, jog kažkas kažką slepia.

O ar slepia, pamatysim. Anksčiau ar vėliau. Aišku tik viena, kad actas atmosferos neišvalys, ligų neišgydys, tačiau puikiai tiks salotų padažui ar virduliui išvalyti. Nors ir žinome, kad nėra stebuklingų priemonių ir piliulių, vis tiek jų ieškome jau tūkstančius metų.

Tad linkiu naują savaitę pradėti su viltimi ir tikėjimu, kad viskas bus gerai.