Valdemaras Anužis: Fizinio lavinimo pamokos luošina vaikus(12)

„Sveikata prasideda ne ligoninėse ir ne poliklinikose. Sveikata prasideda galvoje – nuo to, ką mąstome, valgome, kaip elgiamės ir rūpinamės savo kūnu. O kai išlenda ligos -  neturiu  omenyje traumų, -  jau būna vėlu“, - sako medicinos išsilavinimą turintis ilgametis sveikatos sistemos vadybininkas,  o šiandien „Sodros“ Klaipėdos teritorinio skyriaus direktorius Valdemaras Anužis. Ir kaip visada paprašo susitarti dėl terminų:  sveikatos apsauga ir ligų gydymas yra du visiškai skirtingi dalykai, o Sveikatos apsaugos ministeriją reikia pervadinti ligų gydymo ministerija.

Reklama

Gurkšnojant kavą, V. Anužis atneša  nedidelį kilimėlį ir lazdą – šių dalykų, sako jis, pakaktų, kad vaikai būtų daug sveikesni. Ant kilimėlio atsigulus patogu atlikti tempimo pratimus, lazda tarnauja lavinant lankstumą. O fizinio lavinimo pamokos, kuriose orientuojamasi į sporto šakas, esą tik žaloja vaikus arba - geriausiu atveju – neduoda jokios naudos. Vaikai neišmokyti tinkamai maitintis, rūpintis savo kūnu,  nežino, kaip jis funkcionuoja.

„Kitas baisus dalykas - kad šiandien medikas prarado teisę taikyti savo žinias remdamasis  įrodymais. Dabar jis remiasi ne įrodymais, o kitų sukurtais algoritmais.  Gydytojas nebemato žmogaus, jis tik žiūri, kaip jam nesusipykti su teisėsauga, su pacientų teisių apsauga. Teisingai teisiškai nugydyti jis gali – išgydyti nenaudodamas algoritmų neturi teisės. Štai kur didžiausia problema.  Medicina virsta pelno siekiančia organizacija.  O pelno siekiančiai organizacijai  reikalingi klientai. Pelno siekianti organizacija teikia paslaugas. Jei pradėjo mokėti pinigus pagal operacijų skaičių – bus operacijų. Pradėjo mokėti pagal  amputacijų skaičių -  bus amputacijų. Mokės pagal ištrauktų dantų skaičių -  liksime be dantų“, - šypsosi pokalbininkas.

Jau apie porą metų ligų prevencija užsiima visuomenės sveikatos biurai. Gal vaikų ir visų miestelėnų sveikata pagerės?

Nieko biurai nepadarys. Nieko jie negali padaryti. Kai tvirtino biuro nuostatus, sakiau: kam reikalinga struktūra, kuri eis ir matuos įvairius parametrus. Kam kurti tokią struktūrą?  Visuomenės sveikatos centras vykdė visus monitoringus, miesto Taryba kasmet gaudavo labai kvalifikuotą ataskaitą apie vaikų ir suaugusiųjų sveikatos būklę, jos dinamiką. Manot, kam nors Taryboje buvo įdomu?..

Niekam?

Niekam. Neįdomu visiškai. Kodėl? Nes tai problema, o niekas nežino, kaip ją spręsti. O reikia radikaliai keisti požiūrį, įdiegti naują fizinio lavinimo programą, kuri būtų pigi ir efektyvi.  Reikia nuo darželio vaikus išmokyti tempimo pratimų, sąnarių paslankumo... Juk visi esame sustabarėję, sumedėję... Jau maži vaikai turi stuburo problemų.  Jie mokykloje „nuvaryti“ per treniruotes, stuburo slanksteliai lūžta... Tai invalidizacijos programa  – futbolas, krepšinis, visos sporto šakos...  O visi vaikai turėtų gauti bazinių žinių ir įgūdžių  – mokėti taisyklingai kvėpuoti,  lavinti sąnarius, pajusti išsitempimo malonumą, pajusti,  kaip tai susiję su gera būsena, gera kraujotaka. Pradėti reikia nuo bazinių dalykų – kaip veikia mūsų organizmas. Bet mūsų mokyklinės programos klaikios. Istorijos  ir biologijos pamokose pateikiamos fragmentiškos žinios, jos neduoda supratimo, kad esame vieningo organizmo dalelės ir negalime jo griauti.  O kokia mityba...

Paprastas pavyzdys: duokime beždžionei virtą ir keptą maistą  -  po pusės metų jai bus keberiokšt. Prieš tai ji susirgs artroze, ateroskleroze ir kitomis ligomis.

Kas daroma dabar per fizinio lavinimo pamokas? Įvesti normatyvai. Nubėgti kur? Iki apkaso? Numesti granatą? Kristi į apkasą ir šaudyti? Ką mes čia ruošiame? O kad vaikas negali prisilenkti prie kojų, kad sulaukęs 14 metų jis neįgalus?.. Su tokia programa mes auginamės pacientus.

Kodėl per tiek metų tos programos nepakeičiamos? Argi sunku tai padaryti?

Labai paprasta.  Bet yra fizinio lavinimo institutai, profesoriai, apsikarstę medaliais, Olimpinis komitetas -  parazitinė struktūra, komercializuota  iki pašaknų, luošinanti visuomenę.

Eisiu į naują miesto Tarybą, kalbėsiu su nauju meru,  kad miestas galėtų būti visiškai naujos fizinio lavinimo programos iniciatorius.  Reikia formuoti miestiečių nuomonę, jog jų sveikata priklauso ne nuo to, kiek išleidžiama krepšiniui, futbolui, o nuo to, kaip, kokiomis sąlygomis jis lavina savo kūną. Ir kad lavina jį ne dukart per savaitę, ir ne taip, kad pulsas pakyla iki 160, kaip mokyklose po bėgimo rungčių. Po tokio bėgimo  vaikas tris valandas fiziologiškai negali būti pamokose –  negali susikaupti, nes pulsas atsistato per keturias valandas. Šias rungtis turi keisti   kvėpavimo pratimai, mobilizuojantys, sužadinantys sąnarių energiją organizme. Man pačiam sveikata pradėjo grįžti tada, kai  pradėjau atlikti tempimo pratimus, paprastas rytietiškas praktikas. Nereikia jokių  sporto kompleksų, tokiems pratimams užtenka salių, klasių, koridorių. Bet prieš tai reikia sugrąžinti į  būstus natūralią ventiliaciją. Kol nebus natūralios ištraukiamosios ventiliacijos  – dusinsime vaikus ir patys dusime.

Įdomu, kodėl jos ėmė ir neliko?

Neliko, kad galima būtų įsukti kondicionierių biznį, nors mūsų sąlygomis jie nereikalingi.  Patys architektai statosi natūralią ventiliaciją, o žmonės ją pamiršta. Lietuviai dar prieš karą žinojo, kad ventiliacija turi būti kiekviename kambaryje.  O mūsų būstuose likusios dvi angos – tualete ir virtuvėje. Tokiose patalpose vaikai dūsta, klasės tampa taršos, chemikalų, kurie tvyro gatvėje, gaudykle.

Kaip medikas, daug metų dirbote su profesionaliais sportininkais. Bet šiandien manote, kad sportas tik žaloja žmones?

Taip. Be to, reikia baigti  profesionalų sportą  finansuoti iš biudžeto pinigų. Nepriklauso jo finansuoti iš biudžeto, biudžeto funkcija yra kitokia, o ne išlaikyti profesionalus. Jei esi profesionalas (juk neremiame, pavyzdžiui,  profesionalių siuvėjų),  turi pats išsilaikyti. Savivaldybė atsakinga už fizinį lavinimą, o ne aukštąjį sportinį meistriškumą.  O aukštasis sportinis meistriškumas – tai sveikatos žalojimas ir savo gyvenimo trumpinimas. Kiekvienas sportininkas radikaliai trumpina savo gyvenimą. Sportas – agresyvios kultūros propaguotojas, siekimas įteisinti,  sutaurinti konkurenciją. Bet žmonėms reikia ne konkurencijos, o bendradarbiavimo.  Man patinka sporto šakos, nepagrįstos konkurencija. Ne tam reikia ką nors daryti,  kad aplenktum kitą.  Kol neįveiksim noro ką nors nugalėti – apie bendradarbiavimą nebus nė kalbos.  O konkurencija  alina žmogų.

Beje, aš net nežiūriu krepšinio, man tai geriausias laikas pasivažinėti dviračiu.

Ačiū už išsakytas mintis.