Vaikų nerimas rudenį – ne kaprizas: psichologė pataria, kaip padėti

Ruduo vaikams – ne vien spalvoti lapai ir kardeliai rankose. Tai metas, kai dalis jų grįžta į mokyklą su džiaugsmu, o kiti – su nerimu, kurio priežastys dažnai lieka nepastebėtos. Nerimas gali paveikti ne tik mokymosi motyvaciją, bet ir vaiko savijautą, santykius su bendraamžiais bei fizinę sveikatą.

Psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių medicinos psichologė Simona Lukoševičienė pastebi teigiamą tendenciją: „Šie mokslo metai turbūt pirmi, kada daugiau girdžiu iš vaikų, jog nori eiti į mokyklą, ir jokių nerimo požymių jie nejaučia. Žinoma, tai neatliepia visų vaikų, o tik dalį, su kuriais susitinku, tačiau dirbant trijuose miestuose tokia informacija labai džiugina.“ Vis dėlto specialistė atkreipia dėmesį, kad po atostogų sugrįžimas į rutiną ne visiems vaikams būna lengvas – nerimą gali kelti ne tik akademiniai reikalavimai, bet ir socialinė aplinka, pokyčiai ar per dideli lūkesčiai.

Rudens iššūkiai: nauja aplinka, patyčios, lūkesčiai ir per didelis krūvis

„Daugiau nerimo patiria tie vaikai, kurie klasėje nesijaučia gerai, nes vyrauja patyčios ar, kaip jie įvardina, „yra piktų mokytojų“, kurių bijo. Taip pat natūraliai gali kilti nerimas, kai reikia keisti klasę ar mokyklą, nes atsiranda nauja ir nepažįstama aplinka, naujų žmonių, tenka prisitaikyti prie pokyčių“, – sako psichologė.

Pasak jos, nerimas nebūtinai susijęs su mokykla. Pasitaiko šeimose vyraujančių didelių lūkesčių, nebūtinai nukreiptų į akademinę aplinką. Ruduo dažnai susijęs su naujų būrelių ar užklasinės veiklos atsiradimu, todėl noras visur suspėti irgi gali kelti nerimo jausmą.

Pati užklasinė veikla gali vaikui padėti, jeigu jis jaučiasi saugus, jam gerai sekasi. „Tačiau užklasinė veikla gali sustiprinti nerimą, kai tų veiklų yra per daug ir nebelieka laiko spontaniškam žaidimui ar tiesiog nieko neveikimui, kai veikla yra orientuota į rezultatą, o ne į procesą („tu turi laimėti“, „turi būti geriausias“) ir kai vaikas pats nenori eiti (pasitaiko, kad tėvai verčia lankyti kokį nors būrelį, nes patys vaikystėje norėjo)“, – aiškina specialistė.

Jaudulys prieš pokyčius ar nerimas

Jaudulys po atostogų prieš pokyčius yra normalus, tačiau reikėtų pastebėti ženklus, kurie rodo, kad peržengtos normalaus jaudulio ribos. Į keletą tokių ženklų S. Lukoševičienė pataria atkreipti dėmesį.

„Kai vaikas sako, jog nerimą jaučia jau ilgą laiką (daugiau nei 2 savaites), ir net baigiantis pamokoms ar būreliams nerimas lieka, galima manyti, jog peržengtos normalaus jaudulio ribos. Dažnu atveju, jeigu tai jaudulys, jis praeina prasidėjus pamokoms ar sulaukus konkretaus dalyko, dėl kurio vaikas jaudinosi“, – teigia psichologė.

Ji vardija ir kitus ženklus: nerimą be aiškios priežasties, greitai besikeičiančias emocijas, sunkumą atsipalaiduoti. Gali būti ir vengimas tam tikrų vietų ar situacijų, atsisakymas eiti į mokyklą, padidėjęs uždarumas ar net atsiradęs agresyvumas.

S. Lukoševičienė primena, kad gali atsirasti ir fizinių simptomų: pilvo ar galvos skausmas, pykinimas, sutrikęs miegas, didesnis nei įprastai prakaitavimas, širdies plakimo padažnėjimas, nuovargis, silpnumas.

Tėvų vaidmuo: padėti, o ne apsaugoti nuo visko

„Kartais, norėdami padėti vaikui, tėvai „gelbėja“ jį nuo visų nerimą keliančių situacijų: leidžia vaikui likti namuose, praleisti būrelius. Ilgainiui, kartojant tokį elgesį, vaikas išmoksta ne susidoroti su baime, o jos vengti, kai pasidaro baisu“, – aiškina psichologė.

Jos nuomone, nerimą gali sustiprinti ir nuolatiniai klausimai („ar tau tikrai viskas gerai?“, „ar tu tikrai nori ten eiti?“). „Tokie klausimai gali transliuoti vaikui žinutę: gali būti kažkas negerai ir galbūt turėčiau to vengti“, – sako specialistė.

S. Lukoševičienė siūlo keletą patarimų, padėsiančių vaikui susikurti mokyklinę rutiną, kad jis jaustųsi saugiau.

• Nors rugsėjis jau prasidėjo, tačiau aktualu mokyklai ruoštis prieš mokslo metams prasidedant, taip palaipsniui taikytis prie mokyklos ritmo: keltis ir eiti miegoti tomis valandomis kaip ir mokyklos dienomis.

• Galima sudaryti dienos planą, kuriame būtų aiškus kėlimosi laikas, valgymas, dantų valymas, rengimasis, kada reikia išeiti į mokyklą, kada grįžtama, kada pamokų laikas, poilsio ar žaidimų laikas, būreliai, vakaro rutina.

• Vaikui saugumo jausmą suteikia paaiškinimas, kas jo laukia: kokie pokyčiai, dienos eiga, kas po ko bus (aktualiau priešmokyklinukams, pirmokams, tačiau jeigu tai padeda, galima taikyti įvairaus amžiaus vaikams).

„Kadangi rytai dažnai būna chaotiški ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, galima kai ką pasiruošti iš vakaro, pavyzdžiui, susidėti kuprinę, pasiruošti rūbus, kuriais norima rengtis. Svarbu į visą procesą įtraukti vaiką, nes tai ugdo autonomiškumą, leidžia jaustis situacijos valdytoju“, – pabrėžia psichologė.

Mokytojo supratimas – raktas į vaiko emocinę gerovę

Kadangi vaikas daug laiko praleidžia klasėje, įveikti nerimą jam galėtų padėti ir mokytojai. „Labai svarbu, kad mokytojas turėtų žinių apie galimus nerimo požymius, o šių žinių jis gali įgyti domėdamasis savarankiškai ar su mokyklos psichologo, socialinio pedagogo pagalba“, – sako S. Lukoševičienė ir primena keletą požymių, liudijančių vaiko nerimą.

• Tai nenoras kalbėti prieš klasę, vangus atsakinėjimas, atsisakymas dalyvauti veiklose ar apskritai atsiskyrimas nuo bendraamžių.

• Dažnas klausinėjimas, ar teisingai atliko užduotį, ar nepadarė klaidų.

• Susierzinimas, pyktis, kartais netgi agresyvus elgesys.

• Fiziniai simptomai: pilvo ar galvos skausmai, kurie patiriami prieš kontrolinį darbą ar atsiskaitymą žodžiu.

Psichologės teigimu, mokytojas gali padėti vaikui įvairiais būdais: jeigu vaikas nepasiruošęs, nespausti kalbėti prieš klasę, pasiūlyti alternatyvų. Galima pasiūlyti vaikui padaryti pauzę, atsigerti vandens, o gal išeiti trumpam iš klasės, pasivaikščioti. Reikia skatinti vaiką mažais žingsneliais, pagiriant ne tik už rezultatą, bet ir už pabandymą.

„Žinoma, jog realiai susiduriant su nerimą patiriančiu vaiku ar vaikais, tikrai nėra lengva iškart prisitaikyti ar sureaguoti taip, kad būtų palanku tiek vaikui, tiek mokytojui, tiek visai klasei“, – pastebi psichologė.

Kaip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi

Kad vaikas lengviau įveiktų pokyčių laikotarpį, reikia stiprinti jo pasitikėjimą savimi. Psichologė pataria tėvams pastebėti ir pagirti ne tik rezultatą, bet ir pastangas, kurias vaikas įdėjo. Dera paaiškinti, kad nesėkmės yra normalus dalykas, kad tai galimybė mokytis.

„Reikia priminti vaikui ankstesnes jo sėkmes, pavyzdžiui: „atsimeni, kai anksčiau šito bijojai, bet kaip tau tai toliau puikiai sekėsi ir patiko“. Tai leidžia vaikui suvokti pokytį“, – sako S. Lukoševičienė.

Pasak jos, vaiko savarankiškumo skatinimas taip pat gali padėti stiprinti pasitikėjimą savimi, pavyzdžiui, leisti vaikui išsirinkti, kuriuo metu jis nori atlikti namų darbus, kokios spalvos megztinį nori rengtis, kokį užkandį nori dėtis į mokyklą.

Taip pat psichologė primena, kad svarbu palaikyti vaiką, atliepti jo jausmus: „suprantu tavo nerimą“, „matau, jog tau neramu, kaip galėčiau tau padėti?“. Tai padeda jaustis priimtam, kuria saugumo jausmą.

Jei vis dėlto vaikas nepajėgia suprasti savo nerimo arba supratus nepavyksta jo įveikti pačiam ar su tėvų ir kitų suaugusiųjų pagalba, reikėtų kreiptis į specialistą.