Vaikai nekalti dėl neišsipildžiusių tėvų svajonių
Svajoti mėgsta tiek maži, tiek dideli. Ką žmogui reiškia svajonės?
Svajonės daro žmogaus gyvenimą įdomesnį, motyvuoja stengtis, mokytis, pažinti nauja. Galima teigti, kad svajonės yra žmogaus gyvenimo variklis. Be svajonių nėra judėjimo. Jų turi kiekvienas žmogus, tik kai kurie jų nesuvokia, neleidžia sau svajoti.
Kaip žmogų paveikia neišsipildžiusios didelės jo svajonės?
Neišsipildžiusios didelės svajonės skirtingus žmones veikia skirtingai. Vieni žmonės supranta, kodėl svajonė neišsipildė ir susitaiko su tuo arba pakeičia ją kita svajone, kurią lengviau ir realiau būtų realizuoti. Kartais neišsipildžiusios didelės svajonės gali sukelti frustraciją – nemalonią, įtemptą emocinę būseną, atsirandančią dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus. Savo ruožtu frustracija gali sukelti agresiją, arba priešingai – depresinę būseną. Gana dažnai žmonės iš savo vaikų tikisi, kad šie realizuos jų neigyvendintas svajones ir tokiu būdu kompensuos tėvams jų nesėkmes.
Tėvai svajoja, kad jų vaikai gerai mokysis, lankys būrelius, bus atsakingi. Kai vaikai patenkina šiuos lūkesčius, tėvai jaučiasi laimingi. Kaip jaučiasi vaikai?
Viskas gerai, jeigu vaikų norai ir svajonės sutampa su tėvų lūkesčiais. Vaikai, pasiekę gerų rezultatų moksle ar kitoje veikloje, matydami besididžiuojančius tėvus jaučiasi pakylėtai, gerėja jų savivertė, stiprėja pasitikėjimas savimi.
Tėvai neretai už savo vaikus nusprendžia, kokius būrelius jiems lankyti. Visgi, kas geriau vaikui: rinktis pačiam ar pritarti tėvams?
Geriausia, kad vaikas pasirinktų būrelį pats. Išimties atveju, jei vaiko sveikata neleidžia užsiimti tam tikra sporto šaka, o vaikas vis tiek primygtinai nori sportuoti, pasiūloma alternatyva. Jeigu vaikas yra mažiau iniciatyvus, nedrąsus, tėvai gali jam pasiūlyti būrelį pasirinktinai, atsižvelgiant į vaiko interesus ir gabumus.
Tėvai bando įgyvendinti savo neįgyvendintas svajones per savo vaikus. Kaip tai gali paveikti vaikus?
Vaikai, verčiami įgyvendinti nerealizuotas tėvų svajones, jaučiasi nesuprasti, nereikšmingi, nes jų norų nepaisoma, jie priversti užsiimti nemėgstama, neįdomia jiems veikla. Jie gali pasijausti net nemylimi, nes tėvų meilė atrodo sąlyginė: „daryk kaip aš noriu, tada tave mylėsiu“.
Kokio rezultato turėtų tikėtis tėvai, kurie realizuoja save per savo vaikus?
Jeigu tėvų norai nesutampa su vaikų norais, o vaikai priversti realizuoti save per tėvus, vaikams atrodo kad užkraunama didelė našta, atsakomybė. Rezultatai pasireiškia nuo pablogėjusių, be pasitikėjimo santykių iki visiško kontakto su vaiku praradimo. Kitas dalykas, kai tėvų lūkesčiai ir vaikų norai sutampa. Tuomet galima tikėtis, kad bus, pvz., pratęstos šeimos profesijos tradicijos arba tėvai jaus pasitenkinimą bei pasididžiavimą, kad jų vaikui pasisekė tai, ko nesugebėjo padaryti praeityje jie patys.
Vaikai dažnai bijo prieštarauti tėvams dėl jų siūlomo pasirinkimo ir bet kokiomis sąlygomis bando siekti geriausių rezultatų. Priešingu atveju jaučiasi nuvylę tėvus ir pan. Kaip tai veikia vaiko besiformuojančią asmenybę? Jo psichologinę sistemą?
Jeigu tėvų primesta veikla vaikų nedomina ar jiems nepavyksta pasiekti gerų rezultatų, kurių iš jų laukia tėvai, priklausomai nuo charakterio bei temperamento vaikai jaučia nusivylimą, kaltę, pyksta, jaučia nuovargį, apatiją, laiko save blogais, užsisklendžia, kartais tampa agresyvūs. Skaudžiausia, kad tokie vaikai praranda pasitikėjimą savimi, o be jo sunku tikėtis sėkmės bet kurioje gyvenimo srityje: tiek darbe, tiek šeimoje. Jie pradeda galvoti, kad iš viso nebūtina kažko siekti, nes vis tiek pastangos bus nesėkmingos.
Kartais tėvai neleidžia vaikui užsiimti tuo, kas jiems patiems vaikystėje nekėlė susižavėjimo arba tiesiog nepatiko. O gal geriau leisti vaikui viską patirti „savo kailiu“?
Tėvai pamiršta, kad jų vaikai nėra jų pačių kopijos. Net jeigu tėvams niekada nepatiko kokia nors veikla, tai nereiškia, kad vaikai neturi to mėgti ir tuo užsiimti. Jei vaikas jaučia didelį norą išbandyti save kurioje nors srityje, kad ir kaip grėsmingai tai atrodytų tėvams, verta leisti vaikui išbandyti savo jėgas. Tai susitiprins jį psichologiškai ir dvasiškai, pagerins santykius su tėvais ir bendraamžiais.
Ar vaiko nuolatinis stūmimas į priekį, skatinimas būti geriausiu jam yra naudingas?
Kai vaikas yra nuolat tėvų primygtinai stumiamas į priekį, skatinamas būti geriausiu, ir, kaip neretai būna, palyginamas su kitais, sėkmingesniais, tai daro didelį neigiamą poveikį pačiam vaikui. Jo pasitikėjimas savimi sumažėja, blogėja emocinė būsena, gali išsivystyti nepilnavertiškumo kompleksas. Vaikas jaučia įtampą. Baimė neatitikti nustatytų sėkmės kriterijų, atsilikti nuo kitų vaikų, rodomų kaip pavyzdis gali pereiti į neurozė.
Geriausias tėvų skatinimas būtų vaiko pasiekimų palyginimas su jo paties ankstesniais pasiekimais, pavyzdžiui kai tėvai pagiria, koks jis šaunuolis – praeitame trimestre turėjo tris septyntukus, o šiame jau ne vieno.
Skatinti vaiką judėti į priekį galima pozityviai. Teigiamai nusiteikę tėvai sumaniai išnaudoja natūralų vaiko smalsumą, ir norą kažką išmokti, laimėti. Jie giria vaiką už mažiausius pozityvius rezultatus, neįkyriai domisi ir aptaria kartu vaiko veiklą.
Ar tiesa, jei šeimoje auga keli vaikai, tėvai didžiausius lūkesčius ir savo pačių neįgyvendintas svajones skiria pirmagimiui?
Tėvų didesni lūkesčiai, skirti pirmagimui, turi istorinį pagrindą. Nuo seno Lietuvos kaime tėvai įprastai perduodavo ūkį vyresniajam sūnui. Psichoanalitiko S. Freudo nuomone, pirmagimis susilaukia daugiau tiek dėmesio, tiek ir tėvų klaidų bei nerimo. Jis kurį laiką būna vienintelis vaikas šeimoje, o kartais taip ir lieka vieninteliu, todėl tėvai į jį sudeda savo lukesčius, ugdydami sėkmės troškimą, bet ir užkraudami atsakomybę jų lūkesčiius pateisinti. Tyrimais nustatyta, kad apie 64 proc. įžymybių yra pirmagimiai. Su vėlesniais vaikais tėvai elgiasi ramiau ir jų lūkesčiai labiau realistiniai.
Kiekvienas vaikas turi teisę į vaikystę. Kaip žinoti, ar jo lankomi būreliai ir gaunamas krūvis jam nėra per dideli ir neatima per daug laiko?
Jeigu turintis papildomą veiklą vaikas pradėjo mažiau domėtis mokslu, prasčiau mokintis, patiria galvos svaigulį ar skausmą, net po visaverčio miego jaučiasi nepailsėjęs, tai gali būti lėtinio nuovargio požymis. Jaunesni mokiniai gali tapti išsiblaškę, kaprizingi ar hiperaktyvūs. Vyresnėms gali pasireikšti irzlumas, nuotaikos ir net spaudimo svyravimai. Visi šie požymiai gali rodyti per didelį fizinį bei (ar) emocinį vaiko krūvį.
Kaip turėtų elgtis tėvai, kurių atžala dar tiksliai nežino kuo norėtų užsiimti? Galbūt naudinga pasikalbėti su skirtingų sričių specialistais, kurie patartų, papasakotų ir padėtų apsispręsti?
Pirmiausia reikėtų aptarti naujos veiklos rūšis su savo vaiku. Dėmesingi tėvai pastebės, apie kokią veiklą bekalbant vaiko akys sublizgės, jis pagyvės, susidomės. Visada svarbu paklausti vaiko nuomonės, net jei, atrodo, jis jos šiuo metu lyg ir neturi. Kartais vaikas bijo prisipažinti, kokios veiklos norėtų, nes jaučia, kad tėvams gali nepatikti, pvz., pasirodys per daug rizikinga. Specialistų patarimus irgi galima pasitelkti. Gerai būtų supažindinti vaiką su būrelo vadovu ir vykdoma veikla, kad abejojantis vaikas pats pamatytų savo akimis.
Ką patartumėte tėvams, trokštantiems, kad jų vaikai augtų laimingi, nebijotų svajoti ir tų svajonių siektų?
Patarčiau tėvams palaikyti savo vaikų siekius, pozityviai skatinti jų svajones ir veiklą, patarti, kai vaikai to prašo ir būti tolerantiškiems, kai vaikų svajonės nutolusios nuo tėvų lūkesčių.
Psichologė Svetlana Ramoškienė,
Susiję straipsniai
