Patirtis ligoninėje prasideda dar namuose

Vizitas į ligoninę vaikui ir jo šeimai dažnai tampa dideliu emociniu išbandymu. Nežinomybė, baimė, ankstesnės patirtys ar tėvų nerimas gali sustiprinti vaiko jausmus dar prieš atvykstant į gydymo įstaigą, – rašoma Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų pranešime. 

Klinikų Vaikų chirurginio skyriaus vyriausiosios slaugytojos-slaugos administratorės Daivos Venslauskaitės, vaikų patirtis ligoninėje prasideda dar namuose – nuo to, kaip apie būsimą vizitą kalba tėvai.

„Vaikams labai svarbus nuoširdumas. Net ir sudėtingose situacijose mes raginame tėvus nemeluoti, o ramiai paaiškinti, kur vaikas vyksta ir kodėl. Kai vaikas supranta, kad į ligoninę važiuojama gauti pagalbos, o ne būti nubaustam ar išgąsdintam, jam tampa daug lengviau priimti tai, kas vyksta“, – sako vyriausioji slaugytoja D. Venslauskaitė.

Specialistė pabrėžia, kad pasiruošimas vizitui turi būti pritaikytas pagal vaiko amžių, vizito pobūdį ir trukmę – ar tai trumpa konsultacija, ar ilgesnis gydymas ligoninėje. Net ir patys mažiausi vaikai labai jautriai reaguoja į tėvų emocijas.

„Net ir maži vaikai, kurie dar nekalba, labai stipriai jaučia tėvų būseną. Todėl ramūs, pasitikintys savimi tėvai vaikui tampa didžiausiu saugumo šaltiniu. Vaikui svarbu jausti, kad suaugusieji kontroliuoja situaciją ir juo pasirūpins“, – pabrėžia D. Venslauskaitė.

Svarbiausi praktiniai pasiruošimo aspektai

Svarbus ir praktinis pasiruošimas. Pasak slaugytojos, tėvai dažnai galvoja apie didelius dalykus, bet pamiršta mažas, tačiau labai reikšmingas detales.

„Labai svarbu pasirūpinti ne tik emociniu, bet ir praktiniu pasirengimu – nepamiršti dokumentų, vaiko asmens duomenų, taip pat tokių paprastų, bet labai reikšmingų dalykų kaip telefono įkroviklis. Ypač vyresniems vaikams telefonas yra ryšys su artimaisiais, su įprastu pasauliu, todėl tai tampa labai svarbia saugumo dalimi“, – sako ji.

Didelę reikšmę vaiko savijautai ligoninėje turi ir asmeniniai daiktai iš namų.

„Tas vienintelis mylimas daiktas – meškiukas, žaislas ar knygelė – vaikui dažnai tampa tikru ramybės uostu. Tai gali būti senas ar nunešiotas, svarbu, kad būtų švarus. Jis primins namus, artumą, saugumą. Todėl mes visada skatiname pasiimti mylimiausią žaislą, tą vienintelį daiktą, be kurio vaikas sunkiai jaučiasi saugus“, – dalijasi D. Venslauskaitė.

Medicininės procedūros ir emocinis saugumas

Slaugytojai, gydytojai, slaugytojų padėjėjai, žaidimų kambarių auklėtojai bei socialiniai darbuotojai dirba kaip viena komanda. Vaikams procedūros aiškinamos jų amžiui suprantama kalba, pasitelkiami palyginimai, žaidimai, animaciniai personažai, gydytojai klounai, taip pat naudojamos inovatyvios priemonės, pavyzdžiui, virtualios realybės akiniai, padedantys sumažinti stresą procedūrų metu.

Ypač dėmesio skiriama ir vaikams, turintiems specialiųjų poreikių. Čia, pasak slaugytojos, tėvai ypač svarbūs.

„Dirbant su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių, tėvai yra mūsų svarbiausi partneriai. Jie savo vaiką pažįsta geriausiai – žino, kas jį ramina, kas kelia nerimą, kaip su juo geriausia bendrauti. Tėvų įžvalgos leidžia mums sukurti saugesnę, jautresnę aplinką ir rasti vaikui tinkamiausią kelią per gydymo procesą. Tik bendradarbiaudami galime padėti vaikui jaustis suprastam ir saugiam ligoninėje“, – pabrėžia D. Venslauskaitė.

Labai svarbi gydymo procese ir tėvų emocinė laikysena.

„Tėvai vaikui ligoninėje yra ramybės ir saugumo uostas. Kai jie išlieka ramūs, leidžia vaikui pačiam išreikšti savo jausmus, nebijo emocijų ir pasitiki medicinos personalu, vaikas jaučiasi drąsiau. Emocinis saugumas yra labai svarbi gydymo dalis“, – sako vyriausioji slaugytoja-slaugos administratorė D. Venslauskaitė.

Specialistai pabrėžia, kad ligoninė nėra baimės vieta – tai vieta, kur vaikai atvyksta gauti pagalbos, rūpesčio ir palaikymo. Empatija, nuoširdus bendravimas, kantrybė ir pagarba vaiko jausmams padeda kurti pasitikėjimą ir mažinti nerimą nuo pat pirmųjų akimirkų ligoninėje.