Vėlyva tėvystė: kodėl neskubame turėti vaikų

„Galvoju, kad mamos statusas prarado vietą „sėkmingos“ moters sampratoje“, – sako Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovas prof. Mindaugas Kliučinskas. Profesorius įspėja: moters vaisingumo galimybės bėgant metams sparčiai mažėja, todėl šeimos kūrimą atidėjus vėlesniam laikui susiduriama su didesniais biologiniais iššūkiais. 

Kokio amžiaus moterys šiandien dažniausiai laukiasi pirmojo vaiko ir kaip keičiasi gimdančių moterų amžiaus vidurkis?

Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje ir kitose išsivysčiusiose Europos šalyse stebime gimstamumo mažėjimą bei didėjantį gimdančių moterų amžiaus vidurkį. Atitinkamai ir pirmojo vaikelio susilaukia vis vyresnės moterys. Po nepriklausomybės atkūrimo gimdančiųjų amžiaus vidurkis nesiekė dvidešimt penkerių metų, o šiandien jis viršija trisdešimt: 2024-ųjų duomenimis – 30,7 m. Taigi, šeimos planavimas nusikėlė beveik visu dešimtmečiu.

Kaip manote, kokie veiksniai lemia šį pokytį – ir kiek čia svarbus žinių apie vaisingumą klausimas?

Specialistų akimis žiūrint, informacijos lyg ir netrūksta. Kiek šviečiamosios veiklos vyksta mokyklose ir studijų metu, kur būtų pateikiama objektyvi, mokslo teiginiais grįsta informacija, negaliu atsakyti. Esu įsitikinęs, kad mokyklos programose yra pamokos apie žmogaus lytiškumą, brandą ir vaisingumo klausimus. Juk ne taip seniai buvo aktyvių viešų diskusijų, siekiant šias temas įtraukti į mokymo programas. Tiesa, buvo kilęs ir pasipriešinimas, išsakyta įvairių nuomonių, kiek jaunimas apskritai turi žinoti apie savo kūną ir vaisingumą.

Galimai mes, specialistai, šia tema viešai kalbame per mažai.

Bet yra ir kita pusė. Esame auginami ir mokomi būti tik sėkmingais. O kaip suprantamas sėkmingumas? Turi baigti aukštąjį mokslą, turėti gerą darbą, uždirbti, pamatyti pasaulį – ir tik tada gimsta noras kurti šeimą. Kol viso to pasiekiama, ateina tie trisdešimt penkeri ar keturiasdešimt metų, kai vaisingumo galimybės – tiek moters, tiek vyro – jau visai kitos. Tiesa, vyrų spermatogenezė aktyvi ilgesnį gyvenimo tarpsnį, tačiau moteriai po 35 metų kiaušialąsčių kokybė blogėja, kiaušidžių funkcijos rezervas senka bei mažėja biologinės galimybės pastoti.

Galvoju, kad mamos statusas prarado vietą „sėkmingos“ moters sampratoje. Besikeičiantis požiūris į žmogaus gyvenimo prasmę, tikėjimą, galimybės gyventi saugų lytinį gyvenimą be įsipareigojimų – gal ir tai turi įtakos atidėti vaikų planavimą? Vis dažniau sutinkame jaunų susituokusių žmonių, augusių ir esančių plačių socialinių galimybių aplinkoje, kurie nenori, atsisako turėti vaikų.

Iki kada realiai įmanoma gimdymą atidėti be didesnės rizikos?

Vaisingumo pikas moterims išlieka iki trisdešimties. Po to fiziologiniai resursai po truputį senka. Trisdešimt penkeri metai ir yra ta pasaulyje pripažįstama riba, nuo kurios vaisingumas mažėja jau reikšmingai. Šio amžiaus ar vyresnę pirmo nėštumo besilaukiančią moterį jau vadiname vėlyva pirmakarte nėščiąja: vien amžius tampa rizikos veiksniu. Didėja tikimybė vaisiaus raidos defektams, nėštumo vystymosi sutrikimams, didėja hipertenzinių būklių, nėščiųjų diabeto ir kitų su nėštumu susijusių komplikacijų rizika.

Vis dažniau girdime, kad keturiasdešimt – naujasis trisdešimt, o garsios moterys gimdo ir vėliau. Moteris, regis, tai ramina: viskas gerai, dar spėsiu ir aš…

Viskas gerai, anksčiau moterys irgi gimdydavo keturiasdešimties ar vyresnės. Prieš daugiau nei dešimtmetį tarp visų gimdžiusių moterų trisdešimt penkerių ir vyresnių dalis būdavo 12-15 procentų. 2024-ųjų duomenimis, tokio amžiaus gimdyvės sudarė beveik ketvirtadalį visų gimdžiusių Lietuvoje. Skirtumas tas, kad anksčiau dažniausiai tai nebūdavo pirmas nėštumas, moterys jau turėdavo šeimą ir vaikų.

Šiandien kalbame apie pirmąjį nėštumą ir pirmąjį gimdymą–geru dešimtmečiu nusikėlusį šeimos planavimą. Atsiranda didelis noras: susiplanavau, vadinasi, vaikelio reikia čia ir dabar. Bet šiame amžiaus laikmetyje jau dažniau išryškėja nevaisingumo problema. Tenka pasitelkti įvairias medicinines procedūras, pagalbinio apvaisinimo metodus. Patiriama psichologinė ir emocinė našta, skatinanti ieškoti, kaip būtų galima suplanuoti ir gimdymo būdą, palengvinti nėštumo eigą – juk esu vyresnė pirmakartė, galimai po ilgai trukusių nevaisingumo gydymo procedūrų. Nėštumas ir gimdymas tampa labiau medikalizuotas, instrumentalizuotas, nuolatinėje psichologinėje įtampoje.

Kokios rizikos tyko vėlyvame nėštume – ir moteriai, ir vaisiui?

Rizikas galima suskirstyti į kelias grupes. Pirma – susijusios su vaisiaus būkle: kuo vyresnis amžius, tuo didesnė tikimybė raidos defektams. Antra – su amžiumi didėja nėštumo patologijos rizika ir dažnis: hipertenzinės būklės, preeklampsija, vaisiaus augimo sutrikimai, dažniau nustatomas gestacinis diabetas ir kt. Ir trečia – moters ligos, atsirandančios amžėjant, nėštumo metu vadinamos gretutinėmis. Tai kardiovaskulinės, endokrininės, virškinimo sistemų lėtiniai susirgimai. Visa tai tampa rizikomis, galinčiomis apsunkinti tiek nėštumą, tiek gimdymą.

Kai laukiamasi pirmo vaiko, prisideda ir emocinis, psichologinis krūvis. Atsiranda įtampa, nerimas, kartais – noras gimdymą užbaigti cezario pjūvio operacijos būdu. Nors žinome, kad ir mamai, ir naujagimiui saugiausia, kai gimdoma natūraliai: kūdikiui ypač svarbūs ir gimimo stresas, ir iš mamos perimama mikrobiota.

Ką šiandien gali pasiūlyti medicina norintiems vaisingumą išsaugoti ateičiai?

Vaisingumui išsaugoti yra keli būdai. Vienas – lytinių ląstelių šaldymas, tiek vyriškų, tiek moteriškų. Kiaušialąstės ir spermatozoidai saugomi jau seniai, tai atlieka visi universitetiniai centrai. Naujausias metodas – kiaušidės audinio šaldymas, dažniau taikomas mergaitėms, jaunoms moterims, susirgus onkologine ar sudėtinga sistemine liga, kai reikalingas agresyvus sisteminis gydymas, galintis paveikti lytinius organus ir vaisingumą.

Skiriasi ir laikas: kiaušialąstėms subrandinti bei saugiai paimti reikia bent kelių savaičių, nes jos brandinamos vaistais, o kiaušidės audinį galima paimti be jokio ilgo specialaus pasiruošimo – vos nustačius diagnozę ir priėmus sprendimą dėl agresyvaus gydymo. Čia galiu ir pasidžiaugti: šia sritimi domimės nuo 2022 metų ir esame pirmoji ligoninė Lietuvoje bei Baltijos šalyse, kartu su Belgijos Louvaino universiteto Embriologijos centro specialistais perpratusi, kaip audinį teisingai paimti, užšaldyti, išsaugoti ir atšildyti. Jau turime ir pirmą pacientę, kuriai tas audinys sugrąžintas atgal į organizmą.

Vis dėlto svarbu suprasti, kad tai nėra garantija. Medicinoje šimto procentų nebūna – geriausiu atveju kalbame apie devyniasdešimt penkis, išskirtiniais atvejais – apie devyniasdešimt devynis. Tai galimybė siekti, kad vaisingumas atsistatys, bet ne pažadas.

Įžvalgos

Dr. Agnė Paliokaitė:

Vaisingumo sveikata turėtų tapti demografinės politikos dalimi

Kodėl šeimos susilaukia vaiko vėliau arba visai jo atsisako, aiškina socialinių mokslų daktarė, inovacijų politikos tyrėja Agnė Paliokaitė, apžvelgusi Lietuvos ir užsienio demografų darbus.

Stabdo nežinia. Sprendimą kurti šeimą pirmiausia lemia saugumas – stabilus darbas ir nuosavas būstas. Turintieji būstą vaikui ryžtasi kur kas dažniau nei nuomininkai, o daugiausia tai lemia apsisprendimą dėl pirmojo vaiko.

Kainuoja karjera. Po pirmojo gimdymo moters pajamos ilgam smunka penktadaliu ar net trečdaliu, o vyrų atlyginimas beveik nekinta. Šis skirtumas paaiškina didelę dalį viso atlyginimų atotrūkio, tad dėl kito vaiko moteris apsisprendžia jau žinodama, kas jos laukia: lėtesnis atlyginimo augimas, siauresnės karjeros galimybės, ilgesnė pertrauka darbe.

Ieškoma lygiaverčio tėvo. Vis rečiau tenkinamasi modeliu, kai vyras uždirba, o moteris viena neša priežiūros naštą. Šeimoje ieškoma ne padėjėjo, o lygiaverčio tėvo. Vyrams labiau įsitraukiant į buitį ir vaikų priežiūrą, poros dažniau ryžtasi susilaukti vaikų.

Maža šeima tampa norma. Kai aplink daugėja vieno vaiko ir bevaikių šeimų, jaunesni savo lūkesčius formuoja pagal aplinkinių pavyzdį. Kartu auga ir „geros tėvystės“ kaina – privatus darželis, būreliai, korepetitoriai, – tad vaikas vis dažniau tampa projektu, kuriam pirma turi būti sudarytos sąlygos.

Nerimą kursto polikrizė. Vaikų planavimą stabdo ir nerami aplinka – pandemija, karas Ukrainoje, brangstantis gyvenimas, geopolitinės grėsmės. Neatsitiktinai tuo pat metu daugėja ir nerimo sutrikimų, ir panikos atakų.

„Jei pirmieji vaikai atidedami, didėja dalis žmonių, kurie vaikų jau nori, bet susiduria su biologine kliūtimi. Vaisingumo sveikata turėtų tapti demografinės politikos dalimi“, – sako tyrėja.

Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė