Šiaurietiškasis vaikščiojimas: „Už atsiradusią priklausomybę neatsakau“

Prieš 4,5 metų susidomėjusi šiaurietiškuoju ėjimu šio ėjimo instruktorė rekreacijos specialistė Ina Lukoševičienė vaikščioti su lazdomis išmokė jau apie 500 žmonių, dalyvavusių grupiniuose arba individualiuose mokymuose. Kuo ypatingas šis Lietuvoje populiarėjantis vaikščiojimas?

Reklama

Ina, kaip Jūsų gyvenime atsirado šiaurietiškasis ėjimas? Kodėl juo susidomėjote?

Jaunystėje rimtai praktikavau orientavimosi sportą. Miškas, atviros gamtinės erdvės man kaip antri namai. Tuo pačiu metu buvau bepavargstanti nuo „vadybinio“, „komercinio“ darbo, viduje jau kurį laiką brendo noras užsiimti socialine veikla. Tad šiaurietiškasis ėjimas buvo tai, ko reikėjo tuo metu.

Šiaurietiškasis ėjimas man įdomus tiek fizinio aktyvumo vystymo požiūriu, tiek vadybine šios veiklos organizavimo prasme: sėkmingai skatinti žmones įsitraukti į vaikščiojimą ir padaryti tai įpročiu reikalauja daug žinių ir veiksmų, todėl tai priimu kaip iššūkį.

Ar visi, kurie išmoksta vaikščioti, praktikuoja ėjimą ir toliau?

Vaikščiojančiųjų statistika gana džiuginanti, iš savo valia besikreipusių asmenų 80-90 proc. pamėgsta šią fizinio aktyvumo formą ir individualiai ar grupėse praktikuoja toliau.

Manęs jau nebestebina klientų priekaištai: „Ką mums padarėte? Nebegalime jau gyventi be šio užsiėmimo, tapome priklausomi“. Savo ruožtu per pirmą užsiėmimą pajuokauju ir aš, kad už atsiradusią priklausomybę neatsakau.

Kokias klaidas daro žmonės?

Visada pabrėžiu, jog šiaurietiškasis ėjimas yra daugiau nei vaikščiojimas, tai mankštinimasis vaikštant, todėl labai svarbu nedaryti klaidų: nelenkti rankų per alkūnes pastatant lazdą, mostą daryti iš peties, kuris savaime išjudina jau apie 17 raumenų grupių. Dažnai pamirštami ir rankų mostai atgal, o juk būtent šiais taisyklingais rankų atmetimais už nugaros stipriname nugarą ir pasitarnaujame savo stuburui.

Ar lazdos padeda vaikščioti, daro žingsniavimą lengvesnį, o gal atvirkščiai – apsunkina? 

Geras klausimas. Viena iš šiaurietiškojo ėjimo ypatybių yra ta, jog vaikščiojimas su lazdomis žingsniavimą daro tikrai lengvesnį. Atsispirdami su lazdomis palengviname žingsniavimą, tačiau energijos sąnaudos yra didesnės, nes mūsų organizmo sistema, ypač viršutinė kūno dalis, gauna didesnes fizines apkrovas. Tačiau šiaurietiškojo ėjimo unikalumas yra tas, jog gamtinėje aplinkoje, judant, stebint besikeičiantį kraštovaizdį šios didesnės apkrovos net nesijaučia,o nueiti kilometrai ir rezultatai, teigiamai suaktyvintos organizmo reakcijos pranoksta lūkesčius.

Apie teigiamą šiaurietiškojo vaikščiojimo naudą išties jau nemažai prirašyta. Ar ši nauda patvirtinta tyrimais?

Atliktų tyrimų apie šiaurietiškojo ėjimo naudą tiek užsienyje, tiek Lietuvoje vis daugėja, jų yra ne dešimtys ir ne šimtai.

Savo magistriniame darbe 2014m. tris mėnesius nuo rugsėjo iki gruodžio organizavau 12 savaičių šiaurietiškojo ėjimo psichofiziologinio poveikio tyrimą, kurio metu buvo stebimos dvi vaikščiotojų grupės: naujai pradėję vaikščioti ir praktikavę šiaurietiškąjį ėjimą jau metus iki tyrimo. Rezultatas nepraktikavusių asmenų grupėje: konstatuoti reikšmingai pagerėję bendros sveikatos vertinimai, o tai rodo, jog šiaurietiškasis ėjimas gerina bendrą sveikatos būklę ir funkcinį pajėgumą. Tyrimu nustatytas ir socialinių ryšių pagerėjimas, o tai įrodo, jog užsiimdami šiaurietiškuoju ėjimu asmenys puikiai socializuojasi, patenkina bendravimo poreikius. Įrodyta, jog praktikuojant šiaurietiškąjį ėjimą po 12 savaičių reikšmingai pagerėja bendrojo ir protinio nuovargio vertinimas.

Tarpusavyje palyginus iki tyrimo praktikavusių ir nepraktikavusių asmenų gyvenimo kokybės rezultatus, paaiškėjo, jog iki tol praktikavę asmenys turėjo geresnius fizinio aktyvumo bei reakcijos į skausmą rodiklius, be to, daugelis gyvenimo sričių rodiklių buvo vertinami aukštesniais balais. O tai rodo, mielieji, jog ši sporto rūšis - raktas į energingumą, nuotaikos pagerėjimą, juk vaikščiodami prigaminame endorfinų!

Tyrimu patvirtinome ir faktą, jog vaikščiojant sunaudojama daugiau deguonies bei išeikvojama daugiau energijos, kas teigiamai veikia kūno svorį. Pirmoji grupė, nereguliuodama mitybos, per 12 savaičių palengvėjo 1,2 kg. Metus praktikavusių šiaurietiškąjį ėjimą kūno masės indeksas buvo reikšmingai geresnis nei pradedančių sportuoti grupėje.

Rengiate žygius. Kiek kilometrų yra tekę nueiti? Ar visi dalyviai nueina iki galo?

Net ir tomis dienomis, kai neorganizuojami pasivaikščiojimai, stengiuosi per dieną nueiti 5-7 kilometrus. Asmeninis ilgiausias rekordas yra 200 km per dvi paras. Tokiuose ėjimuose būna sunku labiau psichologiškai, be abejonės, koją pakišti gali ir netinkamai parinkta avalynė. Tenka matyti daug stipresnių už save vyrų skausmo perkreiptais veidais, šlubuojančių su kruvinomis nuospaudomis.

Tačiau paprastuose mūsų organizuojamuose žygiuose „ekstrymo“ nėra, čia žygeiviai dažniausiai gali pasirinkti norimą eiti distanciją, kuri svyruoja nuo 10 iki 25 km. Nesiekiame greičio rekordų, stengiamės eiti malonumui, bendrauti, grožėtis aplinka.

Kodėl paprastai vaikščiojama grupėmis, o ne po vieną ar du?

Vaikščiojama įvairiai: ir po vieną, ir grupėmis. Daugeliui vaikščioti vieniems trukdo psichologiniai veiksniai, vis dar dažnas lazdų ir negalios tapatinimas, grupėje, ypač žiemos vakarais, vaikščioti saugiau ir linksmiau. Ir efektyviau – išlaikomas tempas, atstumas, režimas. Juk kaip ir bažnyčioje malda yra stipresnė, taip ir pasivaikščiojimų metu koja į koją žengiantys žingsniai sukuria tokius energetinius virpesius, nuo kurių šiurpuliukai per kūną eina.

Vaikščioti grupėje lengviau prisiversti, nes vienas surasti priežasčių nevaikščioti gali daug, o čia, būryje, kartais ir pavydas suima, kad debesuotą ar vėjuotą dieną kiti nepabūgo, o tu mažo lašelio lietaus išsigandai.

Laisvos formos tyrime dalyvavusių asmenų pasisakymai apie sveikatos pokyčius

Jolanta, 45 m.

Iš pradžių buvo sunku, nes skaudėjo pečių sritis, vėliau skausmas nusileido į klubus. Visa tai per pusantro mėnesio praėjo. Iš pradžių po ilgųjų treniruočių buvo didelis nuovargis, grįžus namo užtekdavo jėgų puodeliui arbatos ir į lovą. Vėliau susiformavo be galo geros emocijos po treniruočių, jėgų antplūdis (užaugdavo sparnai). Dienos metu nesijausdavo mieguistumo. Lengviau bėgti, atsilaisvino klubų sritys. Tvirtesni raumenys. Lengviau darosi mankštos pratimai, susiję su nugaros raumenimis, rankomis. Geresnis kvėpavimas. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu, tuo labiau kad nuostabūs bendražygiai buvo.

Benjamina, 34 m.

Nesitikėjau didelių pokyčių kūno sudėjimo ar svorio prasme, labiau norėjau, kad tai būtų tarsi poilsis nuo darbų ar rūpesčių ir tai pasiekti pavyko. Vaikštant iškrenta visos problemos, mąstai tik apie tai, kaip teisingai žengti žingsnį, dėti lazdą. Tačiau žygis parodė, kad per tuos kelis mėnesius sutvirtėjau ir fiziškai, anksčiau kažin ar būčiau ryžusis eiti tokį atstumą, o tuo labiau bristi basa per upelį gruodžio viduryje. Kūno tvirtumą pastebiu ir kasdieniame savo gyvenime, per vasarą be jokio sporto buvau šiek tiek sustingus, šiaurietiškas ėjimas padėjo išsijudinti, dabar su malonumu laukiu treniruočių.

Daiva, 28 m.

Dėl sveikatos pablogėjimo (nugaros ir širdies skausmų) rugsėjo mėnesį nutraukiau lankymąsi intensyviose treniruotėse sporto klube ir ieškojau kitokios veiklos. Internete ieškodama informacijos apie mokamus ir nemokamus seminarus, vykstančius Klaipėdoje, radau informaciją apie organizuojamą 12 savaičių šiaurietiškojo ėjimo programą. Apie jį buvau girdėjusi anksčiau, nors nei Klaipėdoje, nei kitose Lietuvos vietose nebuvau su tuo susidūrusi, todėl nusprendžiau išbandyti ir sužinoti, kas tai yra. Ėjimo metu, iki lapkričio vidurio, lankiau reabilitacijos kursą, kurio metu buvo gydoma nugara. Nemanau, kad tai būčiau suderinusi su kitokio tipo treniruotėmis, ar anksčiau lankytomis treniruotėmis sporto klube.

Po pirmo ėjimo „jaučiau“ blauzdų ir rankų raumenis, tačiau neskaudėjo nugarą. Nugara neskaudėjo per visą vaikščiojimo laikotarpį, o tai nustebino, nes vaikštant ilgesnį laikotarpį paprastu ėjimu po kurio laiko man pasijaučia nugaros skausmai. Kitas nustebinęs dalykas yra karšti delnai ir rankų pirštai bet kokiu oru.

Pirmomis savaitėmis po šiaurietiškojo ėjimo treniruočių jausdavausi nuvargusi ir labai norėdavau miego. Po 9-10 savaičių vaikščiojimo būsena pasikeitė, ir nuovargio nebejaučiu, gal kaip tik yra daugiau energijos, tačiau atėjus laikui miegoti užmiegu be problemų.

Be to, kūnas pats pradėjo reikalauti treniruočių, tai parodo, jog man šis treniravimosi būdas yra tinkamas ir tikiuosi pratęsti treniruotes ir toliau.

Prie atradimų priskirčiau 19 km trasą kalėdiniame žygyje. Po žygio, grįžus namo, dirbau įvairius įprastus kasdieninius darbus ir jaučiausi taip, lyg niekur nebūčiau buvus išėjus. Neprireikė ir vonios su druska bei kitais atstatomaisiais, raminančiais eteriniais aliejais. Čia, manau, treniruočių ir, svarbiausia, ėjimo technikos rezultatas.