Santaros klinikose – ir vėl naujovė stuburo chirurgijoje

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų neurochirurgai pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse atliko operaciją, kurios metu buvo panaudota šiuo metu viena iš pasaulyje inovatyviausių priemonių stuburo chirurgijoje.

Reklama

„Stuburą sutvirtinančių sraigtų įsukimą panaudojant specialius „inkarinius” implantus galima pavadinti perversmu šiuolaikinėje suaugusiųjų stuburo chirurgijoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad sparčiai didėja senstanti populiacijos dalis, kurios kaulo kokybė bloga, – sako VUL Santaros klinikų Neurochirurgijos centro gydytoja neurochirurgė Ona Lapteva. – Šis įrankis ypač naudingas osteoporozės (kaulų retėjimo) chirurgijoje bei didelių stuburo fiksavimo metalo implantais operacijų metu: jis leidžia ypač sumažinti mechaninių komplikacijų riziką – implantų laisvumo, slankstelio ir implanto komplekso lūžio ir kitų“.

Lietuviškai šią technologiją galima vadinti „sraigto inkaru“: tai tokia sraigto „rankovė“, kuri sustiprina sraigto-kaulo fiksaciją. Ši priemonė leidžia išsaugoti kaulo, į kurį įsukamas sraigtas, kokybę bei skatina sraigto įaugimą į kaulą ir implantų prigijimą. „Šis implantas gerai įtvirtina į kaulą įsuktą sraigtą ir tokią nejudančią jo būseną išlaiko ilgą laiką. Tai svarbu ir kai turime atlikti pakartotiną arba revizinę operaciją, kai nustatomas jau įsuktų sraigtų laisvumas, tuomet toks inkaras leidžia kokybiškai sutvirtinti jau esamą metalo konstrukciją, be papildomų priemonių ar pastangų, – pasakoja O. Lapteva. – Be to, šie implantai gali būti panaudojami plačiam stuburo operacijų spektrui, tinka su bet kokiais stuburui sutvirtinti naudojamais sraigtais ir kitomis priemonėmis, nereikia jokių papildomų instrumentų, labai lengva ir greita naudoti.“

Neurochirurgijos centro skyriaus vedėjas dr. Robertas Kvaščevičius, džiaugdamasis šia medicinine inovacija Santaros klinikose, teigia, kad klinikos yra orientuotos į inovacijas ir aukštą gydymo kokybę: „Mūsų Neurochirurgijos centras nuolat domisi naujienomis medicinos pasaulyje. Ieškome galimybių jas pritaikyti gydomiems pacientams ne tik dėl to, kad šie greičiau sveiktų, bet kad ir medikams darbas būtų techniškai lengvesnis, o rezultatai geriausi“.

Pagal pasaulinę statistiką, net iki 30 proc. pacientų, kuriems atlikta bet kokia stuburą fiksuojanti operacija, gali prireikti atlikti pakartotiną operaciją. Pakartotinas operacijas atlikti, kai naudojamas šis inovatyvus implantas, yra žymiai greičiau ir pigiau nei tais atvejais, kai jo panaudojimas negalimas. Santaros klinikose per savaitę atliekama mažiausiai 3 stuburo fiksacijos operacijos suaugusiems pacientams, todėl neturėtų stebinti, kad pasitaiko ir pakartotinų operacijų.

Iki „sraigto inkaro“ atsiradimo stuburo fiksavimo operacijoms būdavo naudojami storesni sraigtai, papildomi implantai arba jų rūšys, pavyzdžiui, kabliukai ar sutvirtinančios juostos, kurių kaina gana didelė, jiems implantuoti reikėdavo papildomų instrumentų, įgūdžių bei operacijos laiko. Taip pat ši naujoviška priemonė galėtų leisti sumažinti medicininio cemento stubure panaudojimą, vadinamą vertebroplastiką. Cementas, sutvirtinantis sraigtą, nėra ilgaamžis, per tam tikrą laiką sutrupa ir įsukti sraigtai ima judėti. Taip pat cementas yra susijęs su gerokai dažnesne komplikacijų rizika (cemento ištekėjimas į stuburo kanalą ir nervų suspaudimas, terminis nervinių struktūrų pažeidimas). Cemento naudojimas operacijos metu – gana sudėtinga intervencija: būtina didelė atida ir susikaupimas, jo naudojimas didina rentgeno spinduliuotės kiekį, prailgėja operacijos laikas, reikalingi papildomi instrumentai ir jų rinkiniai cementui suleisti. Svarbu ir tai, kad revizinės operacijos dėl cemento sukeltų komplikacijų yra labai sudėtingos. Todėl ši naujoviška priemonė, tikėtina, taps neatsiejama stuburo chirurgijos praktikos dalimi.

„Sraigto inkaro“ technologija naudojama Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje ir Švedijoje.