Prieširdžių virpėjimas yra dažniausias ilgalaikis širdies ritmo sutrikimas, kuris gali sukelti gyvybei pavojingą arba net sveikatą luošinantį insultą.
Europoje šis susirgimas kankina daugiau kaip 6 milijonus žmonių. Dažnai tai yra nediagnozuojamas ir nepakankamai gydomas kraujotakos sutrikimas. Juo serga viso pasaulio vyrai ir moterys, gyvenantys įvairiose ekonominio išsivystymo šalyse.
Prieširdžių virpėjimas lemia 20 proc. visų insultų, įvykstančių dėl kraujo krešulių.
Susidaro kraujo krešuliai
Pasaulinės širdies federacijos organizuoto Pasaulio kardiologų kongreso metu paskelbta Tarptautinė sergančiųjų prieširdžių virpėjimu chartija, kurią palaiko 68 medikų ir pacientų organizacijos iš 39 šalių.
Tai pirmasis tokio pobūdžio ir masto kreipimasis į viso pasaulio žmones, sujungiantis pacientų reikalavimus ir informacinę kampaniją „Pasirašyk prieš insultą dėl prieširdžių virpėjimo“.
Chartija kviečia atkreipti dėmesį į prieširdžių virpėjimą - kraujotakos ligą, kurios paplitimas senstančioje visuomenėje sparčiai didėja. Siūlomos strategijos ir sprendimai, kaip užkirsti kelią mirtį arba neįgalumą sukeliantiems insultams, kuriuos patiria prieširdžiu virpėjimu sergantys žmonės.
Sergant šia liga, dėl nereguliarios širdies veiklos kairiajame prieširdyje gali susidaryti kraujo krešuliai, galintys patekti į smegenis ir sukelti insultą. Insultas pažeidžia smegenis, sukelia psichinius ir funkcinius sutrikimus, mirtį. Sergant prieširdžių virpėjimu, insulto rizika padidėja 5 kartus.
Žino mažai žmonių
Prieširdžių virpėjimo metu širdies prieširdžiai dirba chaotiškai, jie paprasčiausiai virpa. Prieširdžių susitraukimo dažnis virpėjimo metu būna 400-600 kartų per minutę. Čiuopiant tokio žmogaus pulsą, ar klausant širdies, girdima (jaučiama) neritmiška jos veikla.
„Netenkame pernelyg daug gyvybių vien dėl to, jog žmonės sužino sergantys prieširdžių virpėjimu tik ištikus insultui“, - teigia Melani Tru Hils (Mellanie True Hills), prieširdžių virpėjimo pacientų organizacijos „StopAfib.org“ įkūrėja. Jos teigimu, šią ligą reikia nustatyti kuo anksčiau, tuomet skubiai ir veiksmingai gydyti, kad ligonis insulto nepatirtų.
Kauno klinikų kardiologas doc. Aras Puodžiukynas pritaria, kad, palyginti su aukšto kraujo spaudimo ar diabeto problema, apie prieširdžių virpėjimo keliamą riziką žino palyginti mažai žmonių. „Tai - pavojinga sveikatos būklė, kuri insulto riziką padidina penkis kartus. Anksti diagnozavus ligą ir skyrus tinkamą, nuo trombų susidarymo apsaugantį gydymą, daugumos insultų būtų galima išvengti“, - teigia pacientų chartiją pasirašęs Lietuvos medikas.
Svarbu, jog dėl prieširdžių virpėjimo įvykusio insulto pasekmės yra daug sunkesnės nei kitų insultų. Šia liga sergantis žmogus, ištikus insultui, turi mažiau galimybių grįžti į įprastinį gyvenimą, jam reikalinga intensyvesnė priežiūra namuose arba slaugos įstaigoje, dažnai tokie pacientai lieka prikaustyti prie lovos.
Didesnis dėmesys švietimui, prieširdžių virpėjimo diagnozei ir gydymui gali sumažinti netektis ir nuostolius, kuriuos patiria ligonis ir jo šeima, sveikatos sistema ir net visuomenė.
Vienas iš kampanijos „Pasirašyk prieš insultą dėl prieširdžių
virpėjimo“ prioritetų yra siekti, kad prieširdžių virpėjimu sergančiųjų insulto prevencija ir priežiūra taptų vienu iš nacionalinės sveikatos apsaugos prioritetų.
Ką reikia žinoti pacientams?
Apie šią ligą perspėja neritmiška širdies veikla, silpnumas, diskomforto pojūtis krūtinėje. Jei prieširdžių virpėjimas yra tachisistolinis ar bradisistolinis, pacientas gali prarasti sąmonę, gali prasidėti ūmus širdies nepakankamumas, lydimas dusulio, kraujo spaudimo sumažėjimo, net šoko ar mirties.
Vis dėlto, dažniausiai, sutrikus ritmui, žmonės nieko nejaučia.
Paprasčiausias ir efektyviausias tyrimo metodas - elektrokardiograma. Pacientams reikia ištirti kalio, magnio kiekį kraujyje, nes, jei ritmas sutriko dėl šių elementų stokos, paprastai ritmas grįžta, atstačius jų kiekį. Rekomenduojama atlikti širdies echoskopiją, norint nustatyti prieširdžių virpėjimo priežastį - širdies ligą.
Prieširdžių virpėjimo gydymas priklauso nuo jo tipo, paciento būsenos. Jei liga sukelia širdies nepakankamumą, dusulį, kraujo spaudimo sumažėjimą, ritmą reikia atstatinėti kuo greičiau.
Jei prieširdžių virpėjimas nesukelia nepatogumų, ritmą galima bandyti atstatinėti per 48 valandas. Tačiau, praėjus daugiau laiko, arba jei pacientas nežino, kada sutriko ritmas, prieš atstatinėjant ritmą, reikia suskystinti kraują (dėl tromboembolijų pavojaus).
Ritmas atstatinėjamas vaistais (dažniausiai vartojami - amiodaronas, propafenonas) arba elektros impulso terapija (elektros šoko procedūra atliekama reanimacijos skyriuose, prieš tai nuskausminus).
Kraujo skystinimui vartojami antikoaguliantai - varfarinas. Juos nuolat vartoja žmonės, sergantys lėtiniu prieširdžių virpėjimu, bei tie, kuriem prieširdžių virpėjimas užsitęsė ilgiau nei dvi paras, prieš atstatinėjant ritmą.
Inga Lebrikaitė