Pramoninė skalūninių dujų gavyba be rimtos politinės ir mokslinės diskusijos – pasmerkta žlugti

Lietuvos ir Lietuvoje dirbančios užsienio naftos kompanijos pabandė išnaudoti Lietuvos visuomenės, politikų ir žiniasklaidos abejingumą skalūninių dujų gavybos temai ir ėmėsi aktyvios skalūninių dujų paieškos Vakarų Lietuvoje. Įmonės pranešė, kad naudosis anksčiau išduotais leidimais (o taip pat ir poveikio aplinkai dokumentais) išgauti naftą ir tose pačiose plotuose ieškos ir išgaus skalūnines dujas.

Reklama

Vienintele rimta kliūtimi įsibėgėjančiam „traukiniui“ tapo Tauragės rajono Žygaičių seniūnijos žmonės, kurie masiškai atsisako bendradarbiauti su jų žemėse šeimininkauti besiruošiančia Amerikos naftos korporacija Chevron. Žygaičių seniūnijos žmones šokiravo metodai, kuriuos naudoja kompanijos atstovai žemės savininkų atžvilgiu. Amerikos naftos korporacija Chevron – stambus žaidėjas pasaulio skalūnų dujų rinkoje – nusipirko vietinės naftos gavybos įmonės "LL investicijos" akcijas ir jos vardu ėmė sudarinėti sutartis su žemės savininkais. Ketinama pasirašyti apie 900 sutarčių, tačiau susivienijusios Žygaičių seniūnijos bendruomenės sustabdė procesą.

Anot Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio, „kol Lietuvoje ramu – ES šalių sostinių parlamentuose verda aistros dėl skalūninių dujų gavybos poveikio aplinkai ir gėlam vandeniui. Lietuva turi tik teorinius skalūninių dujų rezervus, tuo tarpu pagal praktiškai ištirtus gėlo vandens rezervus esame vieni turtingiausių Europoje. Ar rizikuosime pagrindiniu turtu vardan tariamos kompanijų komercinės naudos ir kelių šimtų milijonų mokesčių trupinių, kurie nubyrės nuo kompanijų stalo?“.

Skalūninių dujų gavyba yra labai sudėtingas procesas. Norint išgauti komerciniais masteliais šias dujas reikia labai daug ir labai gilių gręžinių, reikia sprogdinti gilumines uolienas (apie 2 km. gylyje), kišti į jas dešimtis skirtingų cheminių medžiagų su milžinišku kiekiu vandens. Anot kai kurių šios technologijos skeptikų, egzistuoja pavojus užteršti pagrindinį Lietuvos turtą – giluminį vandenį (nors vanduo yra aukščiau), nes procesas nėra visiškai hermetiškas. Be to, nėra aišku kaip bus sprendžiama panaudoto chemikalais užteršto vandens problema.

Skirtingai nei JAV, Europoje vadinamas „frakingas“ (t.y. uolienų „skaldymas“ ar „plėšymas“) išgaunant skalūnines dujas yra sąlyginai naujas fenomenas, bent jau masinio vartotojo sąmonėje, labiausiai jame pasistūmėjo Lenkija. Tačiau būtent Lenkijoje kyla masiniai protestai, žmonės skundžiasi žvalgybinių sprogdinimų padariniais, poveikiu jų geriamam vandeniui, aplinkai, dirbamai žemei. Prancūzija, Bulgarija, Vokietijos Šiaurės Vestfalijos žemė – iš viso uždėjo laikiną draudimą skalūnų dujų gavybai. Europos parlamentas, akivaizdžiai vėluodamas, išleido rekomendaciją, kad skalūninių dujų plėtros projektai turi būti vykdomi laikantis griežtų aplinkosauginių reikalavimų.

Lietuvoje visas geriamasis vanduo gyventojams tiekiamas tik iš giluminių gręžinių. Tuo negalėtų pasigirti nė viena kita ES, o gal net ir pasaulio, valstybė. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai ir milijoninė Ryga naudoja sąlyginai nešvarų paviršinį vandenį. Iš Baltijos artezinio baseino per parą galima išgauti apie 7 mln. kub. m gėlo vandens. Lietuvai tenka didžiausia šio baseino dalis - 3,2 mln. kub. m. per parą. Jungtinės Tautos prieš kelis metus paskelbė atlikto tyrimo ataskaitą, kurioje rašoma, kad iki 2025-ųjų daugiau nei pusei planetos gyventojų pritrūks gėlo vandens. Keičiantis klimatui ne tik Azijos ir Afrikos šalys, bet ir pietinės ES valstybės pritrūks kokybiško geriamojo vandens.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga