Medicinos psichologai ligoninėje – kaip gydomi išgyvenimai?

Šiuolaikinė medicina vis labiau pripažįsta, kad paciento fizinė ir psichologinė būklė yra neatsiejami dėmesy gydymo procese. Hospitalizacija, rimta diagnozė ar ilgalaikis gydymas neretai tampa ne tik fiziologiniu, bet ir emociniu iššūkiu. Emociniai išgyvenimai tokiose situacijose yra natūrali žmogaus reakcija, kuri turi įtakos sveikimui, gydymo eigai ir bendradarbiavimui su medikais.

Medicinos psichologai ligoninėse padeda pacientams susigaudyti šiose emocijose – atpažinti, normalizuoti, išbūti ir, kai reikia, ieškoti stiprybės kartu. Jie dirba tiek su tais, kurie išgyvena sunkią diagnozę ar ilgą gydymą, tiek su tais, kurie sąmoningai renkasi psichologinį pokalbį, siekdami geriau adaptuotis. Pokalbis su dviem Santaros klinikų medicinos psichologėmis atskleidžia, kaip emocinė sveikata tampa neatsiejama gydymo dalimi – o tikslas visada vienas: padėti pacientui.

Šis pokalbis su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vyresniąja medicinos psichologe dr. Marija Turlinskiene ir medicinos psichologe Raminta Seniūnaite-Ramanauskiene leidžia iš arčiau pažvelgti į šios profesijos vietą ligoninėje: kaip, kada ir kokiais būdais psichologai padeda pacientams išlaikyti psichologinę pusiausvyrą bei prisitaikyti prie gydymo aplinkybių.

Kas yra medicinos psichologas?

Dr. Marija Turlinskienė: Medicinos psichologas yra specialistas, universitete baigęs klinikinės arba sveikatos psichologijos magistrantūros studijas, turintis spaudo numerį ir licenciją dirbti sveikatos priežiūros įstaigoje. Tai yra kvalifikacija, o bazinis išsilavinimas yra klinikinė arba sveikatos psichologija.

Kokiose situacijose prireikia medicinos psichologų paslaugų? Kada Jūs įsijungiate į procesą ir ką Jūs darote?

Dr. Marija Turlinskienė: Pagrindinės psichologinės pagalbos ligoninėje tikslas yra padėti žmogui susidoroti su įvairiais psichologiniais ir emociniais sunkumais susijusiais su liga, gydymu, hospitalizacija, su tomis situacijomis, dėl kurių žmogus ir patenka į ligoninę.

Psichologai konsultuoja, siekia padėti žmogui gerinti adaptaciją gydymosi metu, įveikti slogius jausmus ir išgyvenimus, kai užklumpa nerimas, baimė, bejėgiškumas, gali būti baimių ir dėl medicininių procedūrų, arba jeigu liga netikėta, tai ir šoko, streso reakcija sužinojus diagnozę. Medicinos psichologai dalyvauja situacijose, jeigu žmogui iškyla suicidinių minčių arba ketina nusižudyti.

Raminta Seniūnaitė-Ramanauskienė: Medicinos psichologai pasitelkiami tais atvejais, kai pacientams sudėtinga susitaikyti su pasikeitusia realybe. Pokalbiai su psichologu gali padėti geriau susidėlioti tai, kas vyksta jo gyvenime ir mintyse.

Aš dirbu Neurochirurgijos centre. Čia darbas labai įdomus ir dinamiškas: konsultuoju pacientus prieš operacijas, pasirengiant operaciniam gydymui arba sveikstant po atliktų sudėtingų neurochirurginių operacijų. Medicinos psichologas yra daugiadalykės gydytojų komandos narys. Pavyzdžiui, neurochirurgijoje psichologas atsirado tada, kai kilo poreikis pažadinti pacientą operacijos metu: kai galvos smegenų kalbiniuose centruose yra navikas, reikia pašalinti auglį ir tam, kad būtų dar tiksliau atlikta operacija ir kuo labiau apsaugotos kalbinės paciento funkcijos, jį operacijos metu reikia pažadinti ir su juo atlikti tikslines užduotis. Todėl prieš operaciją ir jos metu medikų komandoje dirba ir psichologas. Arba kita situacija – psichologo paslaugos reikalingos, kai siekiant pagerinti gyvenimo kokybę pacientui į tam tikrą smegenų sritį implantuojami elektrodai – sergantiems Parkinsono liga, nugaros smegenų stimuliacija reikalinga kenčiantiems lėtinius skausmus. Tiek vienai, tiek kitai chirurginei procedūrai atlikti reikalinga ištirti psichologinę paciento būklę – įvertinti, ar procedūra jam turės daugiau naudos ar žalos. Išsiaiškiname problemas, sunkumus ir siekiame juos pakoreguoti taip, kad žmogui ta procedūra būtų kuo naudingesnė.

Medicinos psichologų tikslas yra teikti konsultacijas tuo metu, kai pacientas yra ligoninėje? Ar konsultuojate jų artimuosius?

Dr. M. Turlinskienė: Medicinos psichologų darbas Santaros klinikose organizuojamas lanksčiai, prisitaikant prie poreikių – kai klinikinės situacijos yra sudėtingos, pacientus ir jų artimuosius slegia ligos diagnozė, laukiančius operacijos, konsultuojame ir pacientus, ir jų artimuosius.

Kai žmogui diagnozuojama kokia nors sunki, tarkime, onkologinė liga, kuri, aišku, paliečia ne tik paties paciento, bet ir visos šeimos gyvenimą. Artimiesiems iškyla klausimų – kaip dabar gyventi? Kaip bendrauti, kaip jį emociškai palaikyti? Kaip šeimai prisitaikyti ir gydymo, ir sveikimo metu? Tai tuomet konsultuojama visa šeima. Tenka konsultuoti artimuosius, jeigu, pavyzdžiui, jie šiose situacijose patys labai sunkiai emociškai tvarkosi. Medicinos psichologai kviečiami į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius, kai sparčiai blogėja sergančio paciento būklė, artimieji labai sunkiai išgyvena tokį periodą. Visai šeimai pagalba teikiama ir vaikų ligų padaliniuose, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuose.

R. Seniūnaitė-Ramanauskienė: Stengiamasi padėti pacientui sutelkti visus galimus resursus, galimybes prisitaikyti ir padėti sveikti, nes paciento adaptacijai labai svarbi artima aplinka ir jeigu artimieji labai jautriai reaguoja, tai dažnai net ir pats pacientas konsultacijos metu sako, kad mano artimieji labai nerimauja, gal jūs galėtumėte pakalbėti su jais. Tokiais atvejais pagalba pacientui yra per pagalbą jo artimiesiems.

Kaip gaunate informacijos apie medicinos psichologų konsultacijos poreikį? Ar pacientai patys kreipiasi? Ar konsultacijai nukreipia kitų sričių specialistai?

Dr. M. Turlinskienė: Vadovaujamės skirtingais algoritmais. Tuose skyriuose, kuriuose psichologai dirba daugiadalykėse komandose, kartu su gydytojais dalyvauja vizitacijose, mato pacientus ir jo paslaugos įtraukiamos į gydymo planą – onkohematologijos, akušerijos ir ginekologijos, genetikos, neurologijos, neurochirurgijos, medicininės reabilitacijos skyriuose, vaikų ligų padaliniuose. Kituose skyriuose, kuriuose medicinos psichologų nėra, gydomiems pacientams gydantis gydytojas psichologų konsultaciją gali užsakyti, būna ir tokių atvejų, kad užeiti ir pabendrauti su pacientu paprašo daug su pacientais bendraujančios slaugytojos, pastebėjusios, kad žmogui emociškai yra sunku. Kartais mūsų konsultacijos ir patys pacientai paprašo, žinodami, kad yra psichologinės pagalbos galimybė.

R. Seniūnaitė-Ramanauskienė: Esame iniciatyvūs ir dirbame proaktyviai: kai matome, kad pacientas ligoninėje gydomas ypač ilgą laiką, tai nėra jo įprastas gyvenimas, tuomet prisistatome, kad mes esame čia, jeigu norėtumėte, mes užeisime – gal norėtumėte kažką aptarti, paklausti. Tiesiog suteikiame žmogui galimybę žinoti apie tokias konsultacijas ir jas pasirinkti.

Dėl ko pacientai dažniausiai prašo pagalbos? Kokios tai būna situacijos?

Dr. Marija Turlinskienė: Pirmiausia turime pasakyti, kad emociškai reaguoti į buvimą ligoninėje – visiškai normalu. Mūsų pareiga – padėti pacientui suprasti, kad jo išgyvenimai yra natūralūs. Skatiname stebėti emocinę savijautą. Jei žmogus jaučia nerimą, baimes, bet vis tiek sugeba susitelkti, užsiimti kita veikla – tai ženklas, kad jis geba susitvarkyti.

Tačiau kai išgyvenimai tampa labai intensyvūs – kai viskas trikdo, prasideda panikos atakos, žmogus neturi jėgų keltis iš lovos, užvaldo nemiga, jį apima beviltiškumas, atsiriboja nuo artimųjų – tai aiškus ženklas, kad reikia profesionalios pagalbos. Tokias būsenas dažnai pirmieji pastebi artimieji ar slaugytojos, ir jų prašome nenumoti ranka – psichologinė pagalba gali būti jiems pasiūlyta.

R. Seniūnaitė-Ramanauskienė: Norintiems pasikalbėti su psichologu, nebūtina būti gilios krizės būsenos. Dažnai pacientai kreipiasi tiesiog dėl to, kad nori geriau susidoroti su pasikeitusia situacija. Tai sąmoningas sprendimas, kuris padeda gerinti adaptaciją.

Kiek psichologinė pagalba Lietuvos pacientams yra prieinama ligoninėse?

Dr. Marija Turlinskienė: Šiuo metu medicinos psichologo licenciją Lietuvoje turi daugiau nei 900 specialistų. Jie dirba įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose: universitetinėse ligoninėse, psichiatrinėse, reabilitacijos skyriuose, psichikos sveikatos centruose. Psichologai dažnai yra daugiadalykės komandos nariai – skausmo klinikose, neurologiniuose, paliatyvios medicinos, neurochirurginiuose, onkologiniuose padaliniuose.

Sveikatos apsaugos ministerija yra patvirtinusi įsakymą, kuriuo reglamentuojamas specializuotos psichologinės pagalbos prieinamumas – ypač tada, kai pirmą kartą diagnozuojamos onkologinės, neurodegeneracinės, retos ligos ar nevaisingumas. Santaros klinikose tokia pagalba teikiama ambulatoriškai, labai kviečiame pacientus prašyti gydytojų rašyti siuntimus specializuotai psichologinei konsultacijai.

Pakankamai ilgą laiką buvo tarsi baisu kreiptis pagalbos į psichologus, psichikos sveikatos specialistus – ar ši stigma mažėja?

Dr. Marija Turlinskienė: Kai pradėjau dirbti Onkohematologijos centre, psichologinė pagalba buvo daugiau proaktyvi, kai aš ateidavau pas pacientą, prisistatydavau ir tikrai sulaukdavau tokių reakcijų, net išgąsčio ir pasakymu, „man vėžys, bet aš nedurnas“. Dabar situacija labai pasikeitusi – sąmoningumas auga, žmonės vis dažniau supranta, kad kūno ir psichikos sveikata yra neatsiejamos – jeigu serga kūnas, tai nebijotinai veikia ir žmogaus psichologinę savijautą.

Vyresnės kartos žmonės kartais vis dar sako: „Žinau, kas jūs esate, bet man pagalbos nereikia – aš susitvarkau.“ Tokiu atveju žmogus renkasi pasimelsti, pasikalbėti su artimaisiais – ir tai taip pat yra priimtina. Svarbiausia, kad žmogus suprastų savo būklę ir turėtų pasirinkimą.

R. Seniūnaitė-Ramanauskienė: Stigma mažėja. Vis dažniau girdime, kad eiti pas psichologą – normalu. Vyresnio amžiaus pacientai kartais paklausia, ar mes rašome diagnozes. Galime nuraminti: medicinos psichologai nerašo nei psichiatrinių diagnozių, nei skiria vaistų.

Kaip pasiruošti hospitalizacijai ir gydymui iš psichologinės pusės?

Dr. Marija Turlinskienė: Nusiteikti gydymui ir jam susitelkti – vienas iš svarbiausių paciento bendradarbiavimo su medikais apsektų. Nesivaržyti ir klausti visko, kas neaišku ar kelia nerimo. Prieš ilgesnę hospitalizaciją rekomenduojame pasirūpinti ne tik būtiniausiais daiktais, bet ir psichologiniu komfortu: pasiimti planšetę su mėgstamais filmais, lengvo turinio knygą, nepamiršti pagal galimybes judėti, vaikščioti.

R. Seniūnaitė-Ramanauskienė: Besiruošiantiems priimti psichologinę pagalbą, svarbu būti atviriems, norėti padėti sau. Nenusivilti, jeigu iškart nepavyko atsiverti. Tai yra procesas ir nereikia nusiminti, jei pirmasis pokalbis nebuvo toks, kokio tikėjotės.