Mirties akivaizdoje. Kas palengvina mirimo procesą
Vieni žmonės išeidami iš gyvenimo ilgai kankinasi, išeina sunkiai, o kiti lengvai. Ar tai gali būti susiję ir su psichologiniu nusiteikimu, ne vien medicininiais faktoriais? Į šį portalo VLMEDICINA.LT klausimą atsako medicinos psichologė psichoterapeutė Marija Turlinskienė.
Kiekvieno žmogaus mirtis yra individuali, kaip ir gyvenimas. Tie, kurie numiršta staiga (pvz., nuo infarkto, avarijos ar pan. ) nepraeina mirimo proceso. O tai yra ypatingas psichofiziologinis reiškinys, kuris mirštančiam žmogui skirtingas ir individualus.
Pati mirtis neretai atneša palengvėjimą (juk miręs žmogus nebepatiria daugiau jokių kančių), o labiausiai gąsdina pats mirimo procesas: ar man skaudės, ar galėsiu įkvėpti, gąsdina bejėgiškumas, vienatvė, kontrolės praradimas, nežinomybė. Fiziologinius reiškinius šiuolaikinė medicina yra pakankamai pajėgi palengvinti (nuskausminimas, deguonis, paliatyvioji priežiūra), o psichologinių aspektų nepagydytum viena injekcija.
Išėjimą labai apsunkina mirties neigimas. Net tuo metu, kai žmogus puikiai suvokia ligos ar savo situacijos grėsmingumą, kai būklė yra prasta, atsiranda magiškas tikėjimas, kad gydytojai ką nors sugalvos, padarys, kad įvyks stebuklas. Tokį mirties neigimą dažnai turi ir mirštančiojo artimieji ir dažnai tas labai apsunkina bendradarbiavimą su medicinos personalu (atsiranda nepagrįsti lūkesčiai, reikalavimai, nepasitenkinimas, pyktis). Mirštantis žmogus išgyvena bejėgiškumą, neteisingumo jausmą („Aš dar negaliu numirti, dar ne dabar“). Ir toks nesusitaikymas su situacija, neigimas ir desperatiškas kabinimasis į gyvenimą iš tikrųjų apsunkina ir pailgina mirimo procesą.
Kitas faktorius, kuris nepadeda numirti (mūsų akimis) lengvai ir greitai, tai neužbaigti savo vidinio pasaulio reikalai: sąžinės priekaištai, nepasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu, negalėjimas atleisti pačiam sau gyvenimo klaidų, negalėjimas leisti sau numirti. Žemiškų reikalų sutvarkymas, kad ir testamento parašymas, taip pat yra be galo svarbus mirties akivaizdoje.
Mirties realybėje dažnai įvyksta gyvenimo perkainojimo, vertybių pokyčiai. Žmogui, kuris turi laiko ir drąsos peranalizuoti savo gyvenimą, atleisti sau ir kitiems, pajusti dėkingumą už pragyventą gyvenimą, priimti neišvengiamą savo paties mirties faktą tampa lengviau. Tokiu atveju dažnai stebime lengvą, orią, šviesią mirtį.
Čia galime kalbėti apie prasmę - savo gyvenimo ir mirties įprasminimą. Ir tai nebūtinai susiję su mirštančiojo amžiumi ir patirtimi. Žinoma, lengviau įsivaizduoti mirštantį žilagalvį išmintingą senolį, kuris sako, kad nebijo numirti ir yra dėkingas už savo ilgą, gražų gyvenimą, už nuostabius vaikus ir anūkus, nei jauną moterį, paliekančią mažiukus vaikus, kuri yra susitaikiusi ir priėmusi mirties faktą. Tačiau praktikoje teko bendrauti, pvz., su jaunu vyru, mirštančiu nuo kepenų vėžio, kuris žinodamas savo situacijos beviltiškumą sutiko pabandyti eksperimentinį gydymą dėl medicinos mokslo pažangos: „Gal mano atvejis padės ateityje pasveikti kitiems“. Arba jauna mergina, kuri iki paskutiniųjų gyvenimo dienų sugebėjo džiaugtis gyvenimu ir išnaudoti kiekvieną dieną: jau negalėdama išeiti iš ligoninės įgyvendino savo svajonę - išmoko skambinti gitara.
Dar vienas aspektas, kurį norėtųsi paminėti, yra santykiai su artimaisiais. Komplikuoti, įtempti, problemiški santykiai arba jų nebuvimas, vienatvė taip pat apsunkiną mirimą. Susitaikymas su artimaisiais, išpasakyti svarbiausi žodžiai – palengvina. Svarbu, kad artimieji „paleistų“ mirštantįjį, leistų jam išeiti. Jeigu jie nesusitaiko su netrukus įvyksiančiu praradimu, kuris bet kokiu atveju yra sukrečiantis ir skausmingas, kai jie nuolatos rauda: „Neišeik, negalėsiu be tavęs gyventi“, tai irgi pailgina žmogaus mirimą. Tokiu atveju didžiausia parama ir pagalba reikalinga būtent jiems.
Ir pabaigoje gali kilti klausimas apie tikėjimą, religingumą. Iš tikrųjų, tikintiems žmonėms pasiruošti mirčiai ir oriai ją pasitikti padeda išpažintis, šventojo Sakramento priėmimas, malda, susitikimas su kunigu. Nors ir čia negalėtume suabsoliutinti, mirimo procesą apsunkina pyktis ant Dievo arba bandymai su juo derėtis.
Norintiems plačiau pasidomėti siūlyčiau pasiskaityti kelias knygas:
I.Yalom „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“,
I.Yalom „Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos“,
E.Kubler-Ross „Apie mirtį ir mirimą“,
Гнездилов А.В. „Психология и психотерапия потерь“.
Klausimus portalo konsultantei Marijai Turlinskienei siųskite el. paštu info@vlmedicina.lt
Susiję straipsniai
