Patarimas vaikus išleidžiantiems tėvams: palaikyti ryšį su saugia riba
„Ištuštėjęs lizdas“ – taip literatūroje vadinamas šeštasis šeimos gyvenimo ciklas, kuomet vaikai palieka tėvų namus. Pasak Asmens sveikatos klinikos šeimų bei porų psichoterapeutės-psichiatrės Elvyros Mažukaitienės, šis etapas gali būti prilyginamas netekčiai, kuri buvo programuota, žinota nuo pat pradžių. Tam, kad šis išsiskyrimas su vaikais nebūtų toks sunkus, jam reikėtų pradėti ruoštis iš anksto.
„Šiuo periodu prasideda naujas gyvenimo etapas – vėl iš naujo susikuria dviejų asmenų – moters ir vyro – šeima. Tik dabar jie jau vyresni, kartu užauginę vaikus. Tėvystės funkcijos šiuo periodu labai susilpnėja“, – sako E. Mažukaitienė.
Pasak jos, išleidę vaikus tėvai turėtų sau leisti „pagedėti“, paliūdėti, kad baigėsi vienas gyvenimo etapas, bet kartu pasidžiaugti ir atėjusiu vyresnės poros etapu, skirti daugiau dėmesio santykiams ir asmenybės ieškojimams. Pasak psichoterapeutės, šiuo etapu kai kurie tėvai dėmesį sutelkia į anūkus, keliones, gyvūnus, kiti pasineria į hobius, prisimena senus siekius, neįgyvendintus asmeninius tikslus. Kiekvienas šeimos narys dabar bando iš naujo atrasti savo vaidmenį, apsiprasti su juo.
Leisti būti savarankiškiems
Aišku, kaip ir kiekvienas pokytis, ištuštėję tėvų namai atneša nerimo. O kaip bus toliau? Kaip reiks elgtis? Ar vaikas bus pakankamai savarankiškas?
E. Mažukaitienės teigimu, tėvų darbas yra paruošti vaiką būti savarankišku žmogumi. Jie turi juo pasitikėti, priimti ir jo sėkmes, ir klaidas, leisti taisytis, pasimokyti. Ypač svarbu tai daryti būtent šiuo gyvenimo etapu. Nesulaukus pritarimo ar palaikymo iš tėvų, kad vaikai patys gali rasti sprendimus į kylančius klausimus, vaikams gali būti sunku pasitikėti savo sprendimais. Tokioms aplinkybėms esant vaikas šeimą gali palikti su nerimu.
„Tėvai turi suprasti, kad dabar keičiasi jų kontrolė. Jie lieka patarėjais, žmonėmis, pas kuriuos gera grįžti ir pasidalinti sukaupta patirtimi. Todėl tėvai turi nei per daug kontroliuoti, nei per daug apleisti. O vaikai – nei per daug atsiriboti, nei per daug naudotis tėvų globa“, – akcentuoja specialistė.
Anot jos, dabar svarbu tėvams ir vaikams pasidalinti užplūstančiais jausmais, atsisveikinti kuo sklandžiau ir ramiau, o vėliau palaikyti tarpusavio ryšį su saugia riba.
Ruoštis reiktų iš anksto
Tie, kurie sklandžiai pergyveno ankstesnius perėjimus iš vieno gyvenimo ciklo į kitą, pvz., iš poros į šeimą su naujagimiu, tada su antru vaiku, su pirmoku ir su paaugliu, gali tikėtis sklandžiai pereiti ir šį gyvenimo etapą.
Visgi tam, ar šis atsiskyrimas bus lengvas, daug įtakos turi ir šeimos istorija. Kaip tėvai atsiskyrė nuo savo tėvų? Ar partneriai gerai sutaria tarpusavyje? Ar nėra nerimo dėl galimos vienatvės? Kokią vietą vaikai užima tėvų gyvenime? Tėvai turi mokėti susitvarkyti su netektimis ir tinkamai spręsti dabarties uždavinius: mokėti keisti savo funkcijas, tartis su partneriu, išklausyti. Pasak psichoterapeutės, sunkiau ištuštėjusio lizdo periodą pakelia nerimastingi tėvai bei tie, kuriems ir paauglystėje buvo sunku leisti vaikui elgtis savarankiškai.
Vaikai paprastai nori atsiskirti nuo tėvų ir šis atsiskyrimas prasideda jau paauglystėje. Tai lėtas palaipsnis procesas ir jo metu geriausiai jaučiasi tie, kurie jau paauglystėje gavo daugiau savarankiškumo, be to, aiškiai suvokia, kur jie eina, kokių tikslų siekia, kokios aplinkybės dabar laukia jų“, – sako E. Mažukaitienė.
Šiuo gyvenimo etapu jaunuoliai džiaugiasi ilgai laukta laisve, tačiau ją lydi ir atsakomybė bei nerimas, kaip ta laisve pasinaudoti atsakingai. Vaikai prisitaiko prie naujos aplinkos, draugų, reikalavimų, ieško nišos, kur jaustųsi saugūs, reikalingi, gerbiami. Jie nori priimti sprendimus savarankiškai, sugriauti tėvų diegtus stereotipus ir viską padaryti savaip, nors vėliau supranta, jog viso to išmoko iš savo tėvų.
Susiję straipsniai
