Dukra, kuri po darbo važiuoja pas mamą po insulto. Vyras, kuris tvarsčius keisti išmoko iš „YouTube“. Sūnus, kuris perėjo dirbti puse etato, nes tėčio nebegalima palikti vieno.

Jų niekas nemokė. Jų niekas nepavaduoja. Statistikoje jų nėra. Bet sistema laikosi ir ant jų.

Europoje maždaug 80 proc. ilgalaikės priežiūros suteikia neformalūs slaugytojai, dažniausiai šeimos nariai. Jų nemokamo darbo vertė siekia apie 2,5 proc. ES BVP, o valstybės ilgalaikei priežiūrai išleidžia 1,7 proc. (Van der Ende ir kt., Europos Komisijos studija, 2021). Kitaip tariant, šeimos šią sistemą finansuoja labiau nei valstybės.

Lietuva sensta greičiau, nei spėjame tam pasiruošti. 2023 m. 65 metų ir vyresni žmonės sudarė 20 proc. gyventojų. 2050 m. jų turėtų būti beveik 31 proc. (VDA, Eurostat). Slaugančių rankų nuo to nepadaugės.

Nuo 2029 m. ministerijos planuoja ilgalaikės priežiūros reformą. Joje daug kalbama apie licencijas ir įkainius. Tačiau apie žmogų, kuris lieka su pacientu likusias 23 valandas per parą, beveik nieko.

Mūsų įmonės ambulatorinės slaugos namuose komanda tai mato kasdien. Slaugytoja atvyksta valandai: pakeičia kateterį, sutvarko žaizdą, pamatuoja spaudimą ir išvyksta. O artimasis lieka.

Mokslas čia nieko nešvelnina.

Reklama

Schulz ir Beach (JAMA, 1999, n = 819) tyrė vyresnius sutuoktinius, slaugančius savo antrąją pusę. Tie, kurie jautė nuolatinę įtampą, per maždaug ketverius metus mirė 63 proc. dažniau nei jų bendraamžiai, kuriems slaugyti nereikėjo. Kas svarbiausia: slaugantiems be įtampos rizika nepadidėjo. Vadinasi, pavojinga ne pati slauga, o slauga be jokio palaikymo.

Wiles ir kt. (The Gerontologist, 2012) klausė vyresnių žmonių, ką jiems reiškia „senti namuose“. Paaiškėjo, kad ne pačios sienos. Svarbiausia jiems savarankiškumas, saugumas ir ryšys su savo aplinka. O tai visai kas kita nei likti uždarytam bute su pervargusia dukra.

Dabar pažiūrėkime, kas laukia.

„Senti namuose“ gražiai skamba. Tačiau verta pažiūrėti, kas parašyta ministerijų reformos vizijoje.

Šiandien kelias paprastas. Šeimos gydytojas paskiria slaugą namuose, atvyksta slaugytoja, ligonių kasa sumoka. Sistema nėra tobula, bet ji veikia.

Nuo 2029 m.:

Ligonių kasa slaugą namuose apmokės tik pirmus 2 mėnesius ir tik tiems, kurie grįžo iš ligoninės.
Jei mama silpsta pamažu namuose ir į ligoninę nepatenka, ji nebeis pas šeimos gydytoją. Teks kreiptis į savivaldybę: rašyti prašymą, laukti poreikio vertinimo pagal klausimyną, sprendimo ir plano.
Tarp ilgalaikės priežiūros finansavimo šaltinių atsiranda ir asmens lėšos.
Palaikomasis gydymas ligoninėje trumpės nuo 120 iki 60 dienų.

Kas iš to išeina? Pacientas namo grįš anksčiau ir sunkesnės būklės, o slauga namuose pasieks lėčiau ir kainuos daugiau. Šį tarpą užpildys tie patys nematomi slaugytojai – artimieji.

Integruoti sveikatos ir socialines paslaugas nėra bloga mintis. Bet kam griauti tai, kas veikia?

Reklama