Noras pažinti save paskatino eksperimentuoti badavimu(12)

70 dienų nė kąsnio į burną - tokį tikslą sau išsikėlęs ir šiandien jau 30-ą  dieną vien vandeniu gyvas klaipėdietis kineziterapeutas Rimantas Petravičius tvirtina, kad vienintelis tokio jo sprendimo motyvas yra noras giliau pažinti save, organizmo galimybes.  “Nekeliu sau tikslo išgyti, nes esu sveikas. Nekovoju su  sistema - mano nuostata tokia, kad turime gyventi savo gyvenimą. Tas žmogelis, kuris badavo prieš kasos aparatų įvedimą, pakliuvo į reanimaciją, ir kas iš to? Jei kalbėtume apie mano sąmoningą badavimą, - aš jam ilgai ruošiausi. Ir tikrai niekam nepatarčiau griebtis net trijų ar keturių dienų bado savavališkai, tam nepasirengus”,  - sako jis.

Reklama

Šiandien “Vakarų Lietuvos medicinos“ skaitytojams pateikiame interviu su Rimantu, taip pat – tradicinės bei alternatyviosios medicinos atstovų nuomones apie badavimą.

Rimantai, papasakokite truputį apie save – kuo užsiimate, kokiomis vertybėmis gyvenate?

Esu gimęs 1964 metų birželio 5 dieną. Anksčiau mano gyvenimas, mąstysena apie gyvenimą, nuostatos, požiūris į dalykus buvo visiškai kitoks. Maždaug prieš dešimtį metų kažkas viduje pradėjo keistis. Kai suvokiau, kad egzistuoja daug daugiau, negu mes matome - ne tik kaulai, oda, bet ir dalykai, kurių mes protu nesuprantame, pradėjau domėtis savimi. Fiziniame lygmenyje pokyčiai nevyko taip greitai kaip viduje, bet ilgainiui atsisakiau cigarečių, alkoholio, mėsos. Pradėjau domėtis ezoteriniais dalykais, manualine terapija, įgijau kineziterapeuto diplomą.

Padedate žmonėms sveikti?

Jeigu tik žmonės patys nori,  padedu. Bet dauguma ateina su nuostata, kad tu duosi kažkokį stebuklingą vaistą, ir jis išeis sveikas, gražus. Toli gražu taip nėra. Sakoma, kad 80 procentų žmogus turi pats sau padėti sveikti, aš sakau – šimtu procentų. Nekalbu apie traumas, kai reikia chirurginių intervencijų. Jeigu su žmogumi randame bendrus sąlyčio taškus, matau, kad jis nori padėti pats sau - puiku, nes jam reikės daryti ir mankštą, ir normaliai maitintis. Ir tik tada, kai jis tiki, kad pats sau gali padėti, galima taikyti manipuliacijas su kūnu. Galima daryti masažus, ir darau juos, bet mes vis dėlto dirbame kartu.  Daugeliu atvejų įtaką sveikatai daro mūsų visa struktūra, visi vidaus organai, o ypač smegenys. Esu matęs daug pavyzdžių, kai žmogus išsigąsta ir jam skausmingai surakina visą nugarą. Baimė praeina, ir skausmas dingsta. Arba žmogus išsigąsta ir tuoj suviduriuoja: tai kur problema? Žarnyne? Galvoje. Atsimenu, kai mokiausi kolegijoje, egzamino metu gavome tokį klausimą: “Septynių mėnesių krūtimi maitinamai mergaitei užkietėję viduriai. Ką daryti?”. Aš parašiau, kad reikia gydyti mamytę, o vaikui  tik pamasažuoti pilvuką. Tai mane išvarė iš auditorijos, kad  esu kvailys, nes mūsų mokslas sako, jog vaikui reikia duoti kažkokių vaistų.

Neseniai pas mane buvo moterytė: gresiantis vėžys, cukraligė, didžiulis antsvoris. Ir  jinai atėjusi

sako: “Uždėk man dėlių”. Sako, jos giminėje mirė tas ir tas nuo kraujagyslių ligų, tai jai reikia paskystinti kraują. Gerai, aš galiu uždėti dėlių, paimti iš jos pinigų, bet rezultato nebus!  Ir kai pasakiau, kad  reikėtų vengti to, ano, sako:  “Ačiū, aš noriu gyventi”. Bet kaip tu gyvensi, jei nemyli savęs?! Pilna problemų, o  spręsti nenori.  Arba atėjo vyras: kraujagyslių kakle - nėra. Tiksliau, yra, bet tokios, kad bet kokiu momentu gali būti ar insultas, ar infarktas. Keturiasdešimtmetė to vyriškio dukra irgi eina tėvo pėdomis. Sako: „Man tikrai, kaip jūs teigiate, spengia ausyse, svaigsta galva, bet aš į tai nekreipiu dėmesio.“ Ir kai pasakiau, kad bent  rūkytos mėsos nevalgytų, jie tik susižvalgė vienas į kitą ir išėjo. Nes jie nusiperka po kiaulę, išsirūko ir valgo tik rūkytą kiaulieną. Labiausiai jie mane suglumino, kai dukra pasakė: “Nejaugi esant tokio amžiaus užtenka pakeisi mitybą ir gausi  rezultatą?” Bet paskui kalbėjomės telefonu su to vyriškio žmona ir ji pasakė, kad tą mėsą, kurią turi, suvalgys, ir daugiau neberūkys. Tai ačiū Dievui – nors tiek suprato.

Gyvenimo būdą žmonės sunkiai keičia?

Iš tų žmonių, kurie ateina pas mane, ne daugiau nei 50 procentų sąmoningai nori padėti patys sau. Kai žmogui pasakai, kad reikės daryti tą, tą ir tą, jam būna stresas ir jis sako: “Čia ką, taip visą gyvenimą?!” Sakau – taip, manyk, kad tai bus tavo hobis. Bet jei žmogus persilaužia, grįžta su šypsena.

Absurdas, jeigu žmogus negeba valandos sau skirti per dieną. Savo pacientams sakau: “Žmoguti, tu atsigulk nors penkioms minutėms, atsipalaiduok. Arba moterims: apsirenk baltą suknelę ir eik į pievą - parink gėlyčių, palydėk saulę... O man: “Eik, eik, ką čia aš lydėsiu visa nusikalusi. Aš geriau alaus išgersiu ir eisiu miegoti”.  Verkti norisi tokį atsakymą išgirdus.

Pakalbėkime apie Jūsų badavimą. Juk tai didžiulis stresas organizmui. Pasiėmėte atostogas?

Ne, per dieną turiu du tris pacientus. Visi mano mokytojai yra prieš tai, ką aš darau, bet vis dėlto kažkas viduje man sako, kad aš tai galiu daryti. Taip, galbūt turėčiau užsidaryti vienuolyne ar atsisėsti, kaip siūlo jogai,  lotoso poza ir sėdėti po penkias valandas per dieną, medituoti, kvėpuoti pranajamą ir taip toliau. Gal tai ir padeda, bet man nereikia išskirtinių sąlygų. Aš turiu savų būdų pabūti pats su savimi, pailsėti, ir to man pakanka. Pasodink vieną žmogų badauti, tai jis jau penktą dieną net piršto nepajudins, bet tai nereiškia, kad negaliu to daryti aš. Visi mes esame skirtingi.

Badaujate pirmą kartą?

Ne, anksčiau esu badavęs, tuo metu, kai, kaip aš sakau, perėjau iš to gyvenimo į šitą. Tam ruošiausi psichologiškai apie tris mėnesius, bet fiziškai jokio apsivalymo nebuvo. Mano organizmui tai buvo didžiulis šokas, nes iš vakaro gerai atšventėme Naujuosius metus, o ryte per vieną dieną atsisakiau cigarečių, alkoholio ir maisto. Tris savaites gėriau tik vandenį ir dar savaitę – sultis. Pirmą savaitę maniau, kad numirsiu. Mane purtė, kratė. Buvo žiauru, bet po savaitės viskas praėjo.

Nepykite, bet toks poelgis neatrodo protingas...

Iš tiesų tada neskaičiau jokių knygų, interneto, nesielgiau pagal jokias normas, badaudamas nesivaliau žarnyno. Mano organizmas, matyt, stipresnis negu kai kurių, ir jis atlaikė, bet dabar suprantu, kad galėjo baigtis labai liūdnai. Ir tikrai niekam nepatarčiau daryti nieko panašaus. Net norint badauti trumpą laiką reikia prieš tai būti apsivaliusiam, pažinti save, būtinai konsultuotis su medikais. Mano praktikoje buvo atvejis, kad vienai pacientei užsiminiau apie savaitės badavimą kaip apsivalymo priemonę, tai jinai be jokio pasiruošimo,

prieš tai negalėjusi nė dienos be mėsos ištverti, nusprendė badauti. Po 5 dienų nevalgymo ją išvežė su greitąja į ligoninę. Paskui jinai labai ant manęs pyko.

Mano nuomonė kategoriška: tie žmonės, kurie valgo mėsą, negali badauti. Nors savaitę ketinantis badauti žmogus minimaliai bent pusę metų turi būti perėjęs prie vegetarinės mitybos ir kas savaitę praktikavęs iškrovos dienas.

Kalbant apie mano sąmoningą badavimą, kuriam rimtai ruošiausi,  aš jau gebu rimtai stebėti savo kūną, būsenas. Kiekvieną dieną užsirašinėju. Jeigu būtų kritinė situacija, aš tikrai protu suvokčiau, kad kažkas negerai. Kas savaitę darausi kraujo, šlapimo tyrimus.

Kaip jaučiatės? Tyrimų atsakymai nieko blogo nerodo.

Esu kraujo donoras, tad prieš pradėdamas badauti pasidariau kraujo tyrimą Kraujo donorystės centre ir po 10 dienų pakartojau. Kai antrąkart daviau kraują, jis buvo ne tamsus, kaip įprastai, bet ryškiai raudonas. Tai Danguolė (darbuotoja, kuri ėmė kraują) sako: “Na, viskas, Rimantai, prisibadavai, hemoglobinas tavo bus 90”. Sako, duosim tau morkų, kopūstų, pradėk valgyti. Sakau, ginčijamės, kad bus toks, koks buvo. Ir aparatas supypsi, žiūrime - vienas prie vieno, 138.  Mano manymu, kraujas pasidarė šviesus paprasčiausiai dėl to, kad apsivalė. Jis tikriausiai natūraliai toks turėtų būti. Nes kartais būna, kad kai žmogui dėles uždedi į tam tikrą vietą, tokie kunkulai ir su tokia smarve išeina, kad po to dvi dienas kvapas kabinete išlieka. Beje, po 20 badavimo dienų hemoglobino kiekis mano kraujuje netgi padidėjo. Jaučiuosi puikiai. Tapau lankstesnis, išnyko skoliozė krūtininėje dalyje.

Savo būseną lyginu su Genadijaus Malachovo, kai jis badavo 40 dienų, tai iš principo viskas labai panašu.

Blogi pojūčiai visiškai nekamuoja?

Ketvirtą,  penktą dieną mane buvo taip surietę... Nugarą kokių 30 laipsnių į dešinę surakino, kad stovėjau ir nežinojau, ką daryti, visur skaudėjo. Skausmas šone jautėsi apie tris dienas, o paskui dingo. Matyt, kažkas susitvarkė, atsistojo į vietą.

Šiaip kiekvieną dieną darausi klizmas ir galiu padaryti išvadą, kad paprastos vandens klizmos storajai žarnai išplauti yra reikalingos. Nes vieną dieną pabandžiau nesivalyti žarnyno, tai jaučiausi klaikiai. Vėliau pabandžiau dar kartą – rezultatas tas pats, nes, matyt, jei tų toksinų, šlakų, kuriuos organizmas pašalina iš storosios žarnos, nevalai, jie vėl rezorbuojasi į kūną. Maisto žarnyne nebėra seniai, bet iš ten išeina įdomių dalykų. Buvau laboratorijoje, norėjau, kad ištirtų, kas tai yra. Bet, pasirodo, Lietuvoje to niekas nedaro. Fekalijų tyrimus daro, bet to, ką atvežiau, netiria.

Svoris smarkiai krito?

Pradžioje po kilogramą kasdien, dabar – mažiau. Bet pastebėjau vieną dalyką: pirtis prideda kilogramą svorio. Per odą organizmas pasisotina drėgmės.

Kokį vandenį geriate?

Geriu paprasčiausią vandenį, iš miško šulinio, šiek tiek pašildytą. Bet pastebėjau, kad nelabai noriu gerti. Vos prisiverčiu išgerti 2 litrus vandens.

Ir nieko daugiau?

Planuoju, kad jeigu kas nors būtų negerai su kraujo, šlapimo tyrimais,  galbūt pavartosiu truputį druskytės ar gliukozės. Arba pasirinksiu individualiai pats sau vaistažolę. Bet aš manau, kad organizmas turi

pakankamai atsargų.

Nemanote, kad perlenkiate lazdą? Didžioji dalis klasikinės medicinos atstovų ir šiaip žmonių pasakys, kad Jums, liaudiškai tariant, „nuvažiavo stogas”.

Vienas mano mokytojas mane beveik kvailiu pavadino, kitas pasakė, kad aš – molio gabalas. O mano gera draugė psichiatrė tai įvardijo kaip mazochizmą, - šypsosi. -  Žvelgiant iš psichiatrijos pusės, gali būti. Kita vertus, esu sąmoningas Lietuvos Respublikos pilietis ir galų gale aš jau turiu badavimo praktikos, jaučiu savo kūną.

Kodėl būtent 70 dienų?

Medicina sako, kad kritinė riba, kai organizmas gali nebeatsistatyti po badavimo - sutrikti metabolizmas ir kitos funkcijos, nebepriimti maisto,  yra 90 dienų.  Aš pasirinkau 70.

Nesinori valgyti?

Antrą, trečią dieną norėjosi. Buvo bloga iki septintos dienos. Dabar nebesinori. Nors buvau pas vieną kolegę, tai ji prisipylė sriubos ir mane specialiai erzino – paragauk, paragauk...  Žmogus, būdamas medikas, visiškai neprotingai elgiasi. Tokie dalykai truputį erzina.

Apskritai atėjo naujas supratimas apie maistą. Kai baigsiu badauti, manau, kad maitinsiuos dar kitaip nei iki šiol. Teko matyti atvejų, kai mes maistą vartojame bet kaip, galų gale – niekiname, nėra jokio šventumo, o maistas juk yra Dievo dovana. Atėjo suvokimas, kad maistą turime gerbti ir jį protingai vartoti – saikingai, kultūringai, estetiškai. O kas dabar darosi? Mobilusis vienoje rankoje, prieš akis kompiuteris su vaizdais iš Japonijos...

Kai vienai draugei papasakojau apie Jus, pirmas jos klausimas buvo:  “Jis nepiktas“?

Yra tokia tendencija, kad jei žmogus negauna pusę dienos mėsos, jis yra piktas, ypač jei tai žmogus, turintis pirmos grupės kraują, - juokiasi. - Mes nesame labai tobuli, ir daug ko išlenda iš mūsų.  Mane kartais suerzina panašūs dalykai, apie kokius pasakojau, bet stengiesi valdytis. O kad būtų padidėjęs agresyvumas, tai tikrai ne. Netgi atvirkščiai – vairuojant mašiną mieste žinote, kokių situacijų būna, bet jei kas ir užkiša automobilį ar supypsi – nereaguoju.

Užduosiu Jums paskutinį klausimą - kam Jums reikia viešumo?

Taip, čia būtų išmintingo žmogaus poelgis – tyliai, ramiai pažinai save... Bet aš ne pirmus metus dirbu su žmonėmis ir labai daug kam atrodo, kad kas nors kitas už juos ką nors  turi padaryti, kad jie būtų sveiki. Ir gal aš atkreipsiu dėmesį tų žmonių, kurie iš tikrųjų norėtų pradėti domėtis savimi, mylėti save, pagalvoja, kad galima gyventi kitaip – būti laimingiems, džiaugtis. Nesakau, kad jūs badaukite ir būsite laisvi – jokiu būdu! Bet jūs nors per savaitę vieną iškrovos dieną turėkite ir visiškai kitaip jausitės. Pas pravoslavus, pavyzdžiui, mėsos negalima valgyti 270 dienų per metus – tiek išeina pasninko dienų. Jeigu  gyventume, kaip Dievas mums nurodė, būtume sveiki.

To Jums ir linkiu – kad išliktumėte sveikas ir stiprus.

Komentarai – skiltyje „Nuomonės“

Laima Švedaitė