Apie kūno masės indeksą ir impresionistų moteris

Ką šiuolaikinis kūno masės indeksas (KMI) gali pasakyti apie moteris, nutapytas prieš daugiau nei šimtą metų? Atrodytų, visai nesusiję dalykai, tačiau būtent tokį eksperimentą atliko Italijos tyrėjai[1].

Reklama

Komentaro autorė – portalo vlmedicina.lt redaktorė Ilona Petrovė

Jie išanalizavo 11 moterų figūrų, kurias nutapė impresionistai (nemokamoje tyrimo pristatymo versijoje neatskleidžiama, kurių dailininkų). Pasitelkę dirbtinį intelektą (DI) ir skaitmeninius įrankius mokslininkai bandė įvertinti jų kūno masės indeksą.

Visoms figūroms tyrėjai priskyrė vienodą 154,3 centimetro ūgį – istorinį atskaitos dydį iš XIX a. moterų kalinių statistikos. Jų svoris – ​​71–78 kilogramai, KMI vertės – 29,8–32,8.

Taigi vidutinis KMI rodiklis – 31. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) standartus toks skaičius patenka į nutukimo intervalą.

Įdomu, tik komentuoti paties tyrimo negaliu, nes išsamiai nesusipažinau. Tačiau liko minčių, kuriomis noriu pasidalinti.

Kad ir kaip būtų, vis tiek tai tėra spėjimai, tegu ir apskaičiuoti. Negalime teigti, kad to meto moterys vidutiniškai būtent tiek svėrė, visiškai nieko nepaaiškėjo apie jų sveikatą. Galime tik palinguoti galva: „Ai ai ai, kai toks antsvoris, kokia gi čia sveikata...“.

Paveikslas nėra rentgeno nuotrauka, o tarp pozuotojos ir tyrimo rezultatų įsiterpia daug kintamųjų. Dailininkas greičiausiai nevaizdavo kūno tokio, koks jis iš tiesų buvo, galbūt sąmoningai padidino (arba sumažino), gal pasirinko atitinkamą pozą, kad taip atrodytų, ir pan. Nežinome. O ir DI, skaitmeniniai įrankiai pagal atitinkamus algoritmus pateikė tik skaičių, kuris nebūtinai yra „teisingas“. Atvejis gana sudėtingas – tirtas kūno, kurio nėra, atvaizdas.

Bet tyrimas vis tiek įdomus, nes parodo, kaip lengvai šiuolaikinės technologijos gali būti perkeliamos į visiškai kitą istorinį ir kultūrinį kontekstą, kaip trinasi net laiko ribos.

Tačiau vieni skaičiai juk negali papasakoti tų moterų, jų kūnų istorijų. Visai nežinome jokių detalių. Užtat matome grožio standartų pokytį per epochas. O gal toks kūnas ir nebuvo tuometis grožio etalonas, tik mes taip dabar manome?

Nežinome, nes impresionistiniai tų moterų kūnai priklauso kitam laikui, kitai estetikai ir kitam žvilgsniui. Čia ir slypi tyrimo paradoksas: mokslininkai, žiūrėdami į XIX a. moterų atvaizdus, pritaikė XXI a. kūno vertinimo sistemą ir priemones. Natūralus klausimas: ir kas iš to? Tiesiog įdomus bandymas.

Kita vertus, tai daug ką pasako ir apie mus, mūsų laikmetį. Mes įpratome kūną vertinti tik kaip duomenų rinkinį ir skaičius: kilogramus, centimetrus, KMI, kūno riebalų procentus, juosmens apimtį. Kodėl mums taip svarbu viską išmatuoti ir tvarkingai sudėlioti į lentynėles? Kodėl užuot domėjęsi, kas šios moterys, kodėl jos čia, kaip apsirengusios, kodėl taip pozuoja, koks jų gyvenimas etc., dedame jas ant šiuolaikinių svarstyklių? Tai irgi įdomu.

Beje, turbūt žinojote, kad KMI istorija prasidėjo ne medicinos srityje? Belgų matematikas ir statistikas Adolphe’as Quetelet XIX a. sukūrė santykį tarp svorio ir ūgio kaip būdą „vidutiniam žmogui“ apibūdinti.

O dar keisčiau, kad „normalų svorį“ stipriai formavo draudimo kompanijos, kurios XIX a. pab. – XX a. pr. sukūrė ūgio ir svorio lenteles mirtingumo rizikai įvertinti. Bet čia jau kita istorija.

Liko paskutinė kalendorinės vasaros savaitė. Tegul ji būna šviesi ir šilta.

[1] https://www.nature.com/articles/s41366-026-02085-4?utm_source=chatgpt.com.