Vis tiek lyja, arba Dievas girdi taip, kaip prašai

Liūtis užklupo staiga. O buvau nepasiruošusi: nei lietsargio, nei lietpalčio. Tiesą sakant, šiek tiek ruošiausi – programėlę patikrinau, vakare nerodė lietaus. 

Bet gi vasara! Kaip sakoma: „Ne cukrinė, neištirpsi“. Tai jau tikrai, kad neištirpsiu, tik pajūryje ne tiek daug vietos pasislėpti.

Sugūžėjome į kavinukę. Vieni linksmi, kiti bambėdami, treti tylėdami. Kartu įbėgo ir elegantiška daili moteris. Baltos kelnės iki pusės blauzdų šlapios ir aplipusios smėliu. Krakmolyta balta nerta skrybėlaitė nulėpusiais bryliais. O veidas šviečia. Tuo ji išsiskyrė iš visų, tąkart bėgusių nuo lietaus.

Taip dailiai mostelėdama ranka nuo veido nubraukė lietaus lašus.

– Lyg tyčia servetėlių neturiu.

Ištiesiau jai savo. Nusišypsojusi padėkojo. Kai šiek tiek apsitvarkė, lėtai apžvelgė aplinką:

– O, žinot, kviečiu jus kavos. Vis tiek lyja. Aš vaišinu, – sužibėjo jos akys.

Prisėdom. Maloniai pasišnekučiavom. Keistas jausmas – atrodė, kad tą moterį pažįstu daugybę metų. Pastebėjote, būna, su žmogumi susitinki tikrai pirmą kartą, o kalbos tiek, tarsi su senu bičiuliu? Tik tada, kai išsiskyrėm susivokiau, kad mes nė neprisistatėm viena kitai.

Prie gretimo staliuko trys linksmos moterys užsisakė dar vyno. Jauna padavėja paklausė:

– Viskas? Gal ko užkąsti prie vyno?

– Mes po šešių nevalgome, – prunkštelėjo viena. Kitos klegeno iš paskos.

Padavėja paklaikusiomis akimis pažiūrėjo į jas. Tikrai nesuprato, ne jos kartos humoras.

Su naująja pažįstama reikšmingai susižvalgėme.

– Taip, tikrai ne jos kartos arba pasenęs humoras, – palingavo galva Nepažįstama pažįstamoji.

– Įdomu, kaip atsirado posakis „po šešių nevalgyk“?

– Niekada nesidomėjau, nežinau. Kažkodėl manau, kad ir moksliškai nepagrįstas. XX a. pabaigoje tikrai buvo paplitusi tokia nuomonė. Net gydytoja kalė man į galvą: „Po šešių – basta. Užrakini šaldytuvą ir pamiršti apie jį“. Siaubas, kiek prisikankinau!

– Atsiprašau, o kodėl jums draudė po šešių valgyti?

– Turėjau nemažai antsvorio. Laikiausi nesąmoningų dietų. Nepadėjo nei po šešių, nei nuo pirmadienio. Susigadinau skrandį. Nervus. Ir sveikatą.

– Vis dėlto jums pavyko, labai gražiai atrodote. Nė nepamanytum!

– Bet kokią kainą sumokėjau! Reikia mokėti Dievo prašyti.

– Ne visiškai suprantu...

– Vienu metu koncentravausi tik į svorį. Melsdavausi: „Dieve, padėk man bet kokiomis priemonėmis numesti antsvorį“.

– Ir kokios tos priemonės buvo?

– Liga. Labai sunki. Prašiau „bet kokiomis priemonėmis“ ir gavau bet kokią priemonę. Dievas išgirdo tiesiogiai, taip, kaip prašiau. Dabar, atrodo, išmokau jo prašyti – taigi dar vis gyvenu, – nusišypsodama švelniai uždėjo savo ranką ant manosios: – Ačiū, kad galėjau pavaišinti kava. Mokykitės prašyti.