Penktadienis, 2024.03.01
Reklama

Kelionė nuo „kompleksų“ link harmonijos(2)

Eglė Masalskienė | 2012-01-07 00:09:03

Dirbate jau senokai, viską atliekate puikiai, vadovas jumis patenkintas, bet atlyginimas koks buvo prieš porą metų, toks ir tebėra. Jaučiate, kad esate vertas daugiau, bet niekaip nedrįstate eiti ir apie tai pasikalbėti. „Atsikratyk pagaliau savo kompleksų – imk ir padaryk tai!“ – sako kolegos. Kitą dieną su tais pačiais kolegomis švenčiate vieno jų gimtadienį. Jau vėlokai kažkas sumano dar pažaisti boulingą, kviečiasi ir jus drauge, žinoma. Nenorite ten eiti – namie jūsų laukia draugė (draugas) ir jaukus vakaras, bet jums nepatogu prieš savo bendradarbius – juk su jais dirbate ties tuo pačiu projektu, ir vienas be kitų palaikymo apsieiti negalite.Draugė skambina ir sako: „Nekompleksuok, aš gi tave pažįstu, tu tik iš mandagumo ten eini. Padaryk vienąkart pagaliau taip, kaip iš tikrųjų nori.“ Galiausiai susimąstote, ką tai reiškia – būti kompleksuotam. Jei jau jus taip pavadino…

Giedrė Masalskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Visi turbūt puikiai įsivaizduojame, kad taip vadinamas kompleksuotas žmogus nelabai panašus į harmoningą asmenybę. Šios sąvokos – tai tarsi dvi priešybės. Kaip „minusas“ ir „pliusas“. Ir minuso ženklas čia, žinoma, simbolizuoja tai, ką esame įpratę vadinti kompleksais. Psichologiniai kompleksai mums siejasi su baimėmis, stresais, dažnai neracionaliais ir klaidingais įsitikinimais, kurių, nepaisant net ir viso jų gerai suvokiamo „neteisingumo“, vis tiek niekaip negalime atsikratyti. Kartais to „neteisingumo“ ir nejaučiame – atvirkščiai, bandome visaip pateisinti aplinkinių neadekvačiomis laikomas mūsų reakcijas bei poelgius. O kai patys atkreipiame dėmesį į tokį neadekvatų kolegų ar pažįstamų elgesį, sakome „kažkoks kompleksuotas“. Suprask – neišdrįso, išsigando, kovoja su vėjo malūnais (kad tik kovotų), visur įtariai mato tik pavojus ir piktus kėslus (išgalvotus, žinoma… ), ar yra įsitikinęs, kad jo nieks nemyli ar kad turįs siekti visų meilės, ir pan..

Toks reakcijų ir poelgių neadekvatumas duoda savo vaisius: gadina santykius, trikdo bendravimą ir tarpusavio supratimą. Be to, aišku, apsunkina ir paties žmogaus gyvenimą – trukdo daryti karjerą, užsidirbti daug pinigų, įgyti draugų, sukurti šeimą, galiausiai – būti sveikam. Ir šie trukdžiai, kas šiuolaikiniam itin racionaliam, bet nuolat skubančiam žmogui labai nepatinka, yra tokie, na, neapčiuopiami, nematerialūs, kurių nepavyksta paimti ir nustumti, taip pat negalima nei nupjauti, nei išgydyti kokiom greito veikimo piliulėm. Mat tai yra psichologinės kliūtys, kitaip sakant – ne kūno, o sielos (galime sakyti – psichikos) dariniai. Dar labiau padėtį apsunkina tai, kad šie dariniai yra įsitvirtinę giliai pasąmonėje, taigi, norint iki jų „prisikasti“, pirmiausiai tenka pripažinti ir pažinti šią slaptąją mūsų „aš“ dalį.

Karlas Gustavas Jungas, vienas Zigmundo Froido mokinių, pasiūlė terminą – individualizacija. Anot jo, žmogaus pasąmonė yra tarsi sudaryta iš dviejų dalių – asmeninės ir kolektyvinės. Asmeninę pasąmonę sudaro tam tikri psichologiniai kompleksai, o kolektyvinę – archetipai (tai kažkas panašaus į kompleksus, tik šie atspindi ne šiam vienam asmeniui, o žmonių grupei būdingas mąstymo formas, simbolius bei vaizdinius). Dabar kasdienybėje mes kompleksais esame įpratę vadinti tiek viena, tiek kita. K. G. Jungas sakė, kad individualizacija – tai kelionė į save, ieškant sąvasties – to kažko, ką atradęs, iki ko atėjęs, žmogus

turėtų pajusti harmoniją su pačiu savimi ir pasauliu. Individualizacijos proceso metu, jei jis vyksta „teisingai“, susipažįstame su minėtais kompleksais bei archetipais, įvertiname, kokią įtaką jie mums daro, kiek jie mums yra naudingi ir patogūs, taip tarsi perkeldami juos į sąmonės lygmenį, ir toliau jau naudojamės jais (arba – ne) sąmoningai. Šitaip turėtume augti, iš pasąmonės valdomos būtybės pamažu tapdami vis labiau sąmoningai save suprantančia asmenybe.

Ar vilioja tokia kelionė? Keliaujam? Nagi, pirmyn! Tie, kas mėgstate keliones, žinote, kad jose visad praverčia ištvermė, entuziazmas ir išradingumas. O kaip manot, ko šioje kelionėje gali prireikti?

Anot vienos senos legendos, dievai, sukūrę žmogų ir išleidę jį į pasaulį, ėmė tartis, kurgi paslėpti nuo jo visa ko esmę. Labai jau rūpėjo paslėpti ją taip, kad žmogus niekada nesurastų. Vienas dievas tarė: „Paslėpkime ją paties aukščiausio kalno viršūnėje, taip aukštai, kur žmogus niekada nesugebėtų užkopti“. Tačiau kiti dievai nesutiko: ”Žmogus – stipri ir smalsi būtybė, anksčiau ar vėliau jis užkops ir į aukščiausią viršukalnę, ir ras tai, ką mes ten paslėptume”. Tuomet antras dievas pasiūlė: „Paslėpkime ją pačioje giliausioje vandenyno įduboje - ten, kur amžinai tamsu ir kur net žuvys negyvena. Ten jam tiesiog bus neįmanoma patekti“. Bet likusieji greit sukritikavo ir šią idėją: “žmogus ne tik drąsus, smalsus, bet ir sumanus, jis greit išmoks ne tik plaukti, bet ir nardyti, ateis laikas, ir jis nusileis į pačią jūrų gelmę, jei ne vien savo jėgomis, tai pasinaudodamas visokiausia įranga. Ne, negalime ten nuo žmogaus nieko paslėpti”. Tuomet prabilo trečias dievas: „Na gerai, tai paslėpkime visa ko esmę jame pačiame, jo širdyje – net jei jis ir nujaus, kad reikia ieškoti ten, jam niekada neužteks valios ten pasinerti “.

Taigi, psichologinių kompleksų, jei norime juos suprasti, reikia ieškoti taip pat ten, giliai, tai yra, širdyje – arba, kitaip tariant – pasąmonėje. Žinome, kad sąmonė ir protas – tai minčių, emocijų, jausmų bei pojūčių buveinė. Kas gi slepiasi pasąmonėje? Ne be reikalo sakome „slepiasi“ – tai iš tiesų tokia asmenybės vieta, kur galima pasislėpti, todėl ten ir nugrimzta nuslopinti jausmai bei emocijos – tie, kurių mes nenorime arba negalime pripažinti. Nuslopinti – tai nereiškia numarinti. Jie ir toliau gyvena, tik ne laisvėje, o nelyg kokiame kalėjime. Kaliniai, ypač jei jaučiasi be kaltės įkalinti, žinoma, ilgainiui tampa pikti ir vis taikosi pabėgti į laisvę. Ar bent „iš pogrindžio“ kokį darbelį nuveikti… Mintys, susipynę su jausmais ir emocijomis, ir nugrimzdę į pasąmonę, pavirsta tikėjimu ir įsitikinimais. Visa tai pamažu, bet „lašas po lašo“ veikia mūsų sąmonę, elgesį, savijautą.

Natūralu, kad smalsiam keliautojui pirmiausia kyla klausimas – o ar mes patys, veikdami kaip sąmoningas “aš“, iš viso galime daryti įtaką pasąmonei? Juk jei ne, tai tie vadinamieji kopleksai turėtų būti pripažinti visagaliais. Taip, mes tikrai galime tai daryti – galime paveikti savo pasąmonę. Tik žinodami tai ir tvirtai tuo tikėdami rasime savy valios leistis į tą kelionę ir šį tą nuveiksime jos metu. „Jums bus duota pagal jūsų tikėjimą“, – tai biblijinės išminties žodžiai, bet kažką panašaus išgirstumėt ir iš dažno šiuolaikinio, moksliškais metodais besivadovaujančio kelionių po save gido – mediko ar psichologo.

Taigi, kaip paveikti pasąmonę?

Visų pirma mes galime jai duoti nurodymus. Ir, jei pakankamai tvirtai tai darome, ji paklūsta bei ima juos vykdyti.

Džozefas Merfis, bestselerio apie pasąmonę autorius, aprašė įvykį, nutikusį garsiam operos tenorui Enrikei Karuzui. Kartą prieš vieną pasirodymą dainininką apėmė

scenos baimė – neracionali ir niekuo nepagrįsta (pasąmonė tikriausiai žinojo šios baimės priežastis, bet nebuvo nei laiko tam aiškintis, nei vieta tinkama). Jos išprovokuoti spazmai sukaustė gerklės raumenis (taip pasąmonė ėmė daryti įtaką sąmoningajam „aš“). Karuzas jautė, kad dainuoti negali – jis stovėjo užlulisiuose, jau apsirengęs kostiumą, o veidu upeliais tekėjo prakaitas. Po kelių minučių dainininkas turėjo išeiti į sceną ir uždainuoti tūkstantinei miniai. Drebėdamas jis tarė: „Aš negaliu dainuoti. Visi pradės juoktis iš manęs. Mano karjera baigta.“ Jis jau apsisuko ir buvo beeinąs link persirengimo kambario, bet staiga sustojo ir sušuko: „Mažasis „aš“ stengiasi nugalėti mano didįjį „aš“!“

Karuzas vėl pasuko link scenos. Eidamas jis išsitiesė. „Nešdinkis iš čia, – sukomandavo jis mažajam „aš“, – didysis „aš“ nori dainuoti.“ Jis ėmė šaukti: „Dink iš čia, dink iš čia, didysis „aš“ rengiasi dainuoti!“ . Po kelių minučių dainininkas išėjo į sceną ir puikiai sudainavo.

Sakydamas „didysis „aš“, kaip rašo Dž. Merfis, Karuzas turėjo galvoje neribotą savo pasąmonės galią ir išmintį. Galbūt tai ir yra kaip tik ta jos dalis, kurios link ir einame ieškodami harmonijos – sąvastis. Šiaip ar taip, dainininkas suprato, kad jame kaunasi dvi jėgos: scenos baimė ir noras būti savimi, dainuojančiu. Scenos ar minios baimę galime pavadinti psichologiniu kompleksu (mažasis „aš“), kuris iš pasąmonės ima veikti sąmoningus ketinimus ir veiksmus. Karuzas galėjo paklusti šio impulsams, tuomet jis ir toliau būtų jautęs baimę su visom jos fiziologinėm reakcijom (raumenų spazmais ir pan.), bet jis nusprendė sutramdyti savo mažajį „aš“ tardamas jam griežtą „Dink!“. Pasąmonė pakluso ir, bent jau tam kartui, „išjungė“ scenos baimės kompleksą.

Pasąmonė yra stipri ir įtakinga. Jei pajusite, kad ji yra valdoma, tapsite galingu. Na, gal galėtume pasakyti, kad ji yra paklusni autoritetams. Todėl reikia nepamiršti, kad šis būdas suveiks tik tuo atveju, jei būsite tikri tuo, ką jai sakote ir ką liepiate. Ir dar – jei norite staigaus efekto, tegu ir neamžino, o to dažniausiai ir reikia visokiose „ekstra“situacijose, savo pranešimą formuluokite labai konkrečiai, aiškiai ir stenkitės tai pasakyti kuo trumpesniu sakiniu. Tegu tai nuskamba tarsi įsakymas. („Dink iš čia!“ ar pan.).

Kartą atostogų kelionės metu nedidelė mūsų kompanija kalnuose atsiskyrė nuo visos grupės kitų turistų. Matyt, atrodėme smalsiausi, tad gidas mus pakvietė trumpam „ekstrymui“ – tai buvo gal 10-15 minučių trasa, ties kurios pradžia buvo įsmeigtas paprastus žioplinėtojus turintis atbaidyti užrašas: „Pavojinga. Profesionalams.“ Pūtė stiprus vėjas, dėl rūko (ar dėl to, kad buvome debesyje) matėme tik pora metrų prieš save. Tiesa, galėjome girdėti siauručiu takeliu priešais einančiųjų balsus. Dešinėje – stati siena su kuoliukais ir virvėmis prisilaikyti, kairėje – tokia pat stati bedugnė. Iš pradžių buvo linksma, bet nuėjus kokius dešimt metrų, kai supratau, kad apsisukti ir grįžti atgal nebeįmanoma, nes iš paskos eina kiti, pajutau baimę. Į galvą ėmė lįsti tokios mintys: „Ir ko aš čia lindau…”, “Dar ir vaiką pasiėmiau – tai taip neatsakinga…”, “Kas bus, jei…“ ir pan.. Kai širdis ėmė plakti kažkur ausyse, supratau, kad turiu kažką daryti, kitaip supanikuosiu. Sprendimas atėjo savaime. „Egle, dabar bijoti ne laikas.“ – Labai griežtai ir lėtai pasakiau sau. – „Baimei ne laikas. Galvok, kaip eiti, ir eik. Galvok.“

Tąkart pasąmonė komandą priėmė greitai – emocijas kaip mat išjungė. Vėliau, jau stovėdama saugioj vietoj, negalėjau atsistebėti tokio paprasto metodo veiksmingumu – kas, kad žinojau teoriškai.

Žinoma, su pasąmonine savo „aš“ dalimi visai nebūtina visąlaik kalbėtis tarsi generolui su kareiviu. Mes galime jai kalbėti ir švelniau. Tam reikia tik tinkamo laiko ir vietos. Svarbiausia – ten, kur niekas netrukdo ir tuomet, kai niekas kitas netrukdo. Įsivaizduokite ją turint kokį nors pavidalą, kad būtų lengviau kreiptis. Prašykite ar įrodinėkite. Galite tam paskirti kelias minutes prieš miegą – pasąmonė nemiega niekada, tuomet ji gaus „namų darbų“ nakčiai ir, kol jūs miegosite, galės juos netrukdoma nuveikti.

Tai šiek tiek primena maldas – nuolat kartojami dalykai pamažu „nusėda“ ten, kur reikia, ir šįkart, veikiant ne įsakymais, o kalbinant bei įtikinėjant – jau ilgam.

Tiesa, pasąmonė, gavusi tokias užduotis, linkusi priimti jas paraidžiui ir vykdyti aklai. Todėl savo mintis jai derėtų formuluoti atsakingai. Kitaip „įsikalbėsime“ ne visai tai, ką norėjome…

Taip pat mes galime ne tik kalbėti, bet ir kalbėtis, t.y. gauti atsakymus. Užduokite savo pasąmonei klausimus, pasakokite apie savo norus ar jausmus, klauskite patarimo. Pastebėta, kad tarpinėje miego-nemiego būsenoj „užmegzti ryšį“ su ja lengviausia. Jei klausimą pateiksite prieš miegą, rytą lyg savaime rasite ir atsakymą. Neveltui liaudies išmintis sako: „Rytas už vakarą protingesnis“. O galbūt ji pateiks atsakymą į jūsų užduotą klausimą sapnų pavidalu.

Norėdami kalbėtis, mes, žinoma, turėtume išmokti išgirsti ir sureaguoti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad imsime girdėti balsus… Pasąmonė greta sapnų kalbos dar kalba kūno kalba, naudojasi galimybe išreikšti save per mūsų pojūčius, emocijas. Na, visi žinome, kad, pavyzdžiui, iš baimės, visai nesvarbu, ką valgėte, gali imti skaudėti pilvą. Galima išgerti tabletę „nuo spazmų“ ir nesukti dėl to galvos. Tik šitaip psichologiniai kompleksai ne išsisprendžia, o atvirkščiai – yra nustumiami giliau. Jei į pilvo skausmą sureaguotume, kaip į pasąmonės prašymą atkreipti į ją dėmesį, skirtume keletą minučių pokalbiui su ja, nuramintume, įtikintume, o gal lieptume prastą savijautą atidėti vėlesniam laikui, kai galėsime ramiai sugrįžti prie problemos sprendimo.

Psichologinius kompleksus dar galėtume apibūdinti kaip itin stiprų ir glūdintį pasąmonėje rūpestį dėl ko nors. Pavyzdžiui, jei kalbame apie nepilnavertiškumo kompleksą, vadinasi, turime galvoje tai, kad mums (ar kažkam kitam) labai rūpi mūsų pačių (ar jų pačių) vertė. Ir nesvarbu, ar ji mums atrodo labai menka ir todėl mes niekur nesikišame ir bijome tarti žodį, ar jaučiamės privalą būti itin svarbūs, todėl stengiamės užimti kuo tvirtesnes pozicijas – bet kuriuo atveju problemos esmė yra ta pati. Kitaip sakant, nesvarbu, ar ką labai norime gauti, ar to paties dalyko labai demonstratyviai atsisakome, išvada viena – šiam objektui esame neabejingi, ir jis mums labai rūpi. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mūsų taip vadinami kompleksai veikia švytuoklės principu,todėl „besigydant“, sakykim, menkavertiškumo jausmą nesunkiai galima „įsigyti“ didybės maniją, ir atvirkščiai. Harmonija, kaip visada, kažkur per vidurį – tikrai „pasveikus“, perdėtas jautrumas tai problemai tiesiog apskritai išnyksta. Yra toks labai geras ne per dideliausių stropuolių mėgstamas patarimas: “Nepersistenk!” Taigi, jis puikiai tinka ir šiuo atveju.

O apskritai įvairiausių taip vadinamų psichologinių kompleksų turėjimas yra labai geras dalykas, jei mokame į tai pažvelgti, kaip į likimo suteiktą progą ar pamoką. Jei susiduriame su tokiom problemom (kaip ir, beje, bet kuriom kitom), ir išmokstame jas išspręsti – tampame stipresni. Kaip sakoma, už vieną muštą dešimt nemuštų duoda… Ir į kelionę link savasties, to tikrojo savojo „aš“ beieškant, atsiranda proga leistis.

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (2)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Inovatyvus būdas padėti lėtiniu galvos svaigimu besiskundžiantiems pacientams
Apskaičiuota, kad žmonių populiacijoje galvos svaigimą bent kartą per metus patiria kas penktas žmogus. Šis simptomas &n...
Varškė – produktas, užtikrinantis energijos atsargas: valgykite jį bent 2–3 kartus per savaitę
Nuo pusryčių prasideda mūsų diena, tad ryte valgomas maistas yra itin svarbus formuojant sveikatai palankius mitybos įpr...
Kokios inovacijos yra retų ligų gydyme?
Inovacijos – tai naujų būdų ir metodų ieškojimas, siekiant pagerinti teikiamas paslaugas. Medicinoje – nuo d...
Svarbi ligų profilaktikos priemonė – omega-3 polinesočiosios riebalų rūgštys
Pasaulinė omega-3 rūgščių EPR ir DHR organizacija (angl. k.– Global Organization for EPA and DHA Omega-3) atkreipi...
Natūrali kosmetika – geriausias pasirinkimas
Natūrali, organinė kosmetika turi būti prioritetas kiekvienai moteriai, siekiančiai išlaikyti sveiką ir gražią odą. Tai...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų