Ketvirtadienis, 2024.10.10
Reklama

Psichoterapeutai: pavydas - tai nepasitikėjimas savimi, savo artimu, Dievu

bernardinai.lt | 2015-03-25 15:41:21

Kodėl pavydas, kuris yra natūrali žmogiška emocija, yra yda ir netgi mirtina nuodėmė? Kaip nugalėti pavydą? Ką daryti jam staiga užkupus? O gal ne visais atvejais pavydas yra vienareikšmiškai negatyvus? Apie visa tai kalbamės su gydytoju psichiatru psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku ir jo kolega gydytoju terapeutu-psichoterapeutu Kazimieru Dešuku.

Moteris
Dianos Jagėlaitės-Čeginskienės nuotr.

Kas gi tas pavydas – psichologine prasme?

A. Alekseičikas. Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie sielos sveikatą apskritai. Mano mėgstamiausias sielos, dvasinės sveikatos apibrėžimas – tai sugebėjimas kaskart iš naujo, kūrybiškai suvokti ir atgaminti vidinio ir išorinio pasaulio įvykius. Ne taip kaip kompiuteris, o visada truputį kitaip.

Pavydą apibūdinti psichologine prasme būtų lengviausia, todėl, kad tai – tik paviršius. Tai iš esmės būtų intelektualinis darbas ir būtų labai lengva atsakyti, kas yra pavydas. Tačiau žmogiškas gyvenimas yra ne tik psichologinis dalykas. Aiškiai matyti, kad žmogus yra sudarytas mažiausiai iš trijų dalių – kūno, sielos ir dvasios. Žvelgiant kūniškai – tai greičiausiai smegenys, kaip savotiškas kompiuteris. Bet kai į visus procesus įsijungia siela ir dvasia, čia labai sudėtingi dalykai.

Apibūdinant, kas yra pavydas, psichologiškai, tačiau ne taip primityviai, sudėtingiau – tai yra žemas savęs vertinimas. O taip pat ir savo artimų žmonių, sutuoktinio žemas vertinimas (kai kalbama apie pavyduliavimą šeimoje, sutuoktinio pavyduliavimą). Tai, galima sakyti, yra ir netikėjimas likimu, ir netgi netikėjimas Dievu. Sakoma, kad svarbūs dalykai vyksta ne tik žemėje – jiems reikalingas ir palaiminimas. Jei mes kalbame apie pavyduliavimą tarp vyro ir žmonos, tokiu atveju reiškia, kad man nereikėjo skubėti tuoktis, o laukti žmogaus, kurį man atsiųs Dievas. Tad jeigu žmogus nepasitiki savo partneriu, vadinasi, jis nepasitiki ir ponu Dievu ar likimu, nepasitiki savimi. Tai štai, galima sakyti, kad pavydas psichologiniu požiūriu – tai menkas savęs ir savo partnerio vertinimas. Atsimenu tuos laikus, kada jei žmogus norėjo tuoktis, jis turėjo gauti tėvų palaiminimą. Taigi, jei aš gavau tėvų palaiminimą, o po to pradedu pavyduliauti savo sutuoktinio, reiškia, kad aš nepasitikiu ir tėvais. Žodžiu, esu menkos savivertės žmogus. Yra toks rusiškas posakis: „Dievas atsiuntė, velnias – pakišo“. Taigi į sutuoktinį reikėtų žvelgti kaip į Dievo ar likimo dovanotą, o ne pakištą velnio.

K. Dešukas. Aš apie pavydą pakalbėsiu siauresne prasme, trumpai ir aiškiai. Mano nuomone, yra sveikas, geras pavydas. Jis yra tada, kai stimuliuoja. Pavyzdžiui, mano kolega gerai dirba, tai aš, skatinamas sveiko pavydo, stengiuosi pasimokyti iš savo kolegos ir taip tobulėti. Toliau – esama normalaus pavydo, kai pavydėdamas aš neperžengiu ribų. Jis visuomenėje yra priimtinas. Kitas laipsnis – per didelis pavydas, kuris pradeda žmogui trukdyti ir linksta tapti patologiniu pavydu. O patologinio pavydo atveju, peržengiamos ribos, pradedama neapkęsti, ignoruoti, viešai niekinti arba net kerštauti. Patologinio pavydo atveju netgi pasitaiko nužudymų.

Vis dėlto pačia siauriausia prasme pavydas yra emocija, jausmas?

A. Alekseičikas. Taip, jausmas, bet aš sakyčiau – išgyvenimas. Tai jausmas, kuris pritraukia ir kitus jausmus, instinktus ir poreikius.

Kodėl krikščionybėje pavydas laikomas viena iš septynių mirtinų nuodėmių?

A. Alekseičikas. Ir viena iš pirmųjų mirtinų nuodėmių. Jei pažvelgtume į pavydą ne iš žinojimo, bet iš tikėjimo perspektyvos, jis yra mirtina nuodėmė ne tik todėl, kad silpnina tikėjimą, o kad jį ir iškreipia. Tikėjimas, kaip ir daugelis dalykų, yra nepertraukiamas procesas. Nuo mažiausio tikėjimo iki didžiausio. Tikėjimas gali būti toks: aš netikiu ponu Dievu, bet žinau, kad kiti tiki. Vadinasi, tame kažkas yra. Na, bet aš netikiu. Tačiau žinau, kad yra tikėjimas. Tai jau nėra visiškas netikėjimas. Čia kaip tame aforizme: vieni tiki, kad Dievas yra, kiti tiki, kad Dievo nėra. Kitas tikėjimo laipsnis – iki-tikėjimas ( nuo rus. doverije). Nors netikiu, bet esu prie tikėjimo. Dar aukštesnis laipsnis – prie-tikėjimo (nuo rus. „uverenostj“ ). Toliau – tikėjimas (rus. vera ). Visų pirma tikiu, kad Dievas yra. Tai – jau aukštas tikėjimo laipsnis. Dar aukščiau, aš ne tik tikiu, kad yra Dievas, aš tikiu Dievu. Kad jis man siuntė būtent šiuos tėvus, o mane – jiems, pasirūpino, kad turėčiau seserį, tam tikrus draugus. Aš tikiu Dievu. Na, o aukščiausias tikėjimo laipsnis – kada esu ištikimas Dievui. Taigi, matote, kodėl pavydas yra mirtina nuodėmė. Jis „numeta“ mus nuo ištikimybės, iki netikėjimo – į ten, kur viskas sukasi tik žinojimo lygyje, kur mūsų tikra, nemirtinga siela beveik nedalyvauja.

Tokie pat gali būti ir santykiai su žmonėmis bei šeimoje. Čia pavydas gali labai trukdyti. Jeigu aš netikiu savo artimaisiais, tai aš netikiu ir savimi. O jei netikiu savimi – esu menkysta. Tada iš tiesų aš negaliu tikėti ir Dievu. O jau apie ištikimybę jam, Dešimčiai Dievo įsakymų, negali būti nė kalbos.

Įtariu, kad ir Judą – vieną iš Kristau apaštalų, į neištikimybę pastūmėjo pavydas. Kad kažkas arčiau prie Kristaus, aš geriau žinau, kaip reikėtų. Kad Kristus turi eiti ne savo, bet mano keliu. Jis turi pasirodyti kaip karalius, savo dieviškumą atskleisti ne tik apaštalams, bet parodyti visiems, sunaikinti romėnus ir jau šiandien sukurti Dangaus karalystę čia.

Taigi tikėjimas yra tęstinis procesas, jis stebimas ilgo laiko tėkmėje. O taip pat ir mano santykiai su žmona ir vaikais yra tęstiniai. Pastarieji manęs nenuvils. Net jei ir laikinai kas nors atsitiktų. Taigi ištikimybė labai surišta su tikėjimu. Bet pabrėžiu, kad tikėjimas labai siaura prasme yra buvimas tikru žmogumi. O kas yra tikras žmogus? Mėgstu gilintis į žodžių prasmes. Taigi ką sako jau pats žodis „čelovek“ (rus. žmogus)? Į jį įsiklausius išgirsti „celyj, celnostj“ (visas, pilnatvė) ir „večnostj“ (amžinybė). Taigi jei mano tikri (podlinije rus.) jausmai tęsiasi (čia vėlgi žodžių žaismas: podilinij tikras, autentiškas; o po dlineišilgai) per visą mano žmogišką amžių, mano artimieji neturi manęs pavydėti. Mažų vaikų mėgstama klausti: ką labiau myli – mamytę ar tėvelį? Man natūralu, kad maži vaikai, apie kuriuos mama šokinėja, ją myli labiau, nei tėtį. Tačiau jei jie myli mamą, jie mylės ir mane. Jei mama myli mane, tai ir vaikai mane mylės. Jei jie myli mamą, tai ir vaikai mylės mane, nes aš jų tėvas.

Kartais psichologai žmogų suveda į jo „aš“, „ego“. Kaip Freudas: į , super aš ir „tai“. Taigi, dalija. Tačiau svarbiausia žmogų matyti kaip visumą. Ir kai aš taip žvelgiu į žmogų (žinoma, man gali kilti abejonių, nes ir tikėjimas išbandomas abejonėmis) visada labai lengvai atgaunu pasitikėjimą.

Tad kaip gi kovoti su pavydu?

A. Alekseičikas. Kai žmogus yra visas (celostnij rus.) – tai yra apima ir kūną, ir sielą, ir dvasią, ir savo dieviškumą – juk visi esame Dievo vaikai – taigi, jei mes jaučiamės esą Dievo vaikai, su pavydu galime tvarkytis. Nes vien proto susidoroti su pavydų nepakanka. Tačiau jei man padeda ir tikėjimas, ir mano visas gyvenimas, ir mano protėvių gyvenimas, tada aš tikiu ir savimi, ir kitais, ir lengvai susitvarkau su savo pavydu. O to pasiekti taikant vien tik kokį nors psichoterapinį metodą, tikrai nelengva.

Kokie žmonės linkę į pavydą? Silpni. Pavyzdžiui, geria, geria ir jaučiasi silpni tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Toks žmogus galvoja: „Aha, aš – ne vyras, vadinasi, žmonai pradės patikti kiti...“ Na, tada ir prasideda. Vyras turi būti girtas nuo moterų, o ne nuo degtinės. O girtuoklis džiaugsmą, ramybę, atsipalaidavimą labiau patiria nuo degtinės, o ne nuo savo žmonos.

Toliau – aš galiu daryti gerus dalykus grynai profesionaliai. Ne tik žinoti, bet ir mokėti. Tačiau tai daryti automatiškai. Taigi, nors aš tam tikrus dalykus atlieku puikiai, bet galiu būti negeras žmogus. O norint tapti geru žmogumi, reikia būti geru sūnumi, po to – geru vyru, geru tėvu, geru seneliu ir taip toliau.

Taigi susidoroti su pavydu nėra taip paprasta, bet strategiškai žvelgiant, geriausia būti ir žinančiam, ir tikinčiam, ir ištikimam. Iš tiesų tai reiškia būti žmogumi. Tokiu, kuris visą gyvenimą artėja prie Dievo sumanymo, kokiu jis norėtų tapti. Tada problemų dėl pavydo nėra. O jei žmogus netenka vientisumo, tada atsiranda ir nepasitikėjimas, ir nežinojimas.

O ar apskirtai įmanoma atsikratyti pavydo ir ar verta to siekti? Gal jis kažkiek ir reikalingas?

A. Alekseičikas. Kaip nuodėmės – taip, reikia siekti pavydo atsikratyti. Ypač šios nuodėmės. Sakoma, kad visos nuodėmės suteikia malonumą, išskyrus pavydą. (juokiasi) Tačiau, kaip kalbėjo daktaras Dešukas, yra geras, „baltas“ pavydas. Yra toks pasakymas – pavydus darbui. Tai reiškia, kad kaskart noriu padaryti vis geriau, nei anksčiau. Ne taip kaip kompiuteris, automatiškai, tačiau kaskart vis truputėlį geriau. Taigi šia prasme pavydas yra teigiamas dalykas. Tačiau kaip nuodėmė, jis yra žalingas.

Tačiau kaip konkrečiai elgtis, kai staiga kyla pavydas, kaip jį suvaldyti?

A. Alekseičikas. Mūsų profesijoje yra labai daug gynybinių mechanizmų, terapinių mechanizmų. Jie siauri, kartais tinkami tik vienoje srityje, o kitoje visai netinkami. Paminėsiu pačius universaliausius, kurie tikrai daugeliu atvejų veikia. Kaip sakiau, kalbant strategiškai, bendrai, tikrai reikia pačiam būti geru žmogumi – taigi viskas eina į tikėjimą. Pas reformatus išganymas yra asmeninis reikalas, o pas pravoslavus – jei tu išsigelbsti, tai aplink tave išsigelbsti tūkstančiai. Jei mano tėvas buvo geras, aš negaliu būti blogas, nes jis yra danguje ir tikrai nori, kad ir aš ten patekčiau. Jei pas jį nepateksiu, jis ten nenorės būti.

Būti geram yra sunku. Tačiau būti geram, kai aplink tave geri žmonės, strategiškai – viskas aišku. O taktiškai, jei kyla pavydas, visų pirma reikia būti atviram. Nereikia kito kaltinti, bet reikia atsiverti, pasidalinti savo nerimu. Taip, reikia dalintis. Aišku, tai pavyksta ne visuomet, nes kitas tam gali būti nepasirengęs. Tačiau galima pamažu, iš tolo.

Antras labai svarbus dalykas – prašyti pagalbos. Juk pirmoji mirtina nuodėmė yra išdidumas. Taigi reikia prašyti, kad man paaiškintų, parodytų, padėtų, palaikytų, prilaikytų, sulaikytų.

Taip pat labai geras universalus dalykas greta minėtų yra atgaila. Jei matau, kad žmona nepatenkinta, neturiu jos pirmiausia pulti kaltinti, o pažiūrėti, galbūt aš kažką negerai darau. Reikia suvokti, kuo aš esu kaltas, pagal galimybę atsiprašyti, gauti atleidimą ir padėkoti. Tai – taip pat tęstinis procesas. Ir tada viskas išsisprendžia. Aišku, jei būna liguisti dalykai, tada tikrai pats žmogus negali susitvarkyti. Čia reikalinga medikų pagalba, bet ne tik vaistais, o ir tikra psichoterapija. Reikia darytis geru žmogumi. Būti geru žmogumi ir kad aplink tave kiti žmonės darytųsi geresni – tokia išeitis.

Kalbėjosi Jurga Žiugždienė

bernardinai.lt

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Funkcinių grybų papildai – panacėja nuo visų ligų ar tik mados šauksmas?
„Grybai – tai didžiulis, neišnaudotas naujų galingų vaistų šaltinis“ – savo knygoje apie grybus...
Klaipėdos miesto poliklinikai – didelių išlaidų grėsmė: įtariama nepagrįstai naudojus lėšas
Klaipėdos miesto poliklinikai gali tekti grąžinti beveik 319 tūkst. eurų privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Toki...
Ligonių kasos primena ikimokyklinukų tėvams apie akinių lęšių kompensavimą
Ligonių kasos primena, kad šiais metais Lietuvoje vaikams iki 7 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis buvo p...
Psichologė: jauni žmonės vis dažniau susiduria su ketvirčio amžiaus krize
„Ketvirčio amžiaus krizę galima apibrėžti kaip nerimą dėl gyvenimo kokybės ir krypties, siekiant įsitvirtinti suau...
Kauno klinikose – pažangūs diagnostikos sprendimai pacientų saugumui užtikrinti
Kauno klinikų Patologinės anatomijos klinikoje kasmet apdorojama tūkstančiai mėginių, užtikrinančių tikslų ir kokybišką...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų