Kai mokykla tampa nerimo šaltiniu. Pataria psichologė

Reformų bangai siūbuojant švietimo sistemą vis dažniau išgirstame paauglius besiskundžiant pervargimu, nemiga, nenoru eiti į mokyklą, depresyvia nuotaika, nuolatiniu nerimu dėl visokiausių patikrų. Suaugusieji kartais visus šiuos simptomus tiesiog pavadina išlepimu: „Rašėm tuos kontrolinius darbus, laikėm egzaminus ir gyvi esam.“ Iš tiesų žinių patikrinimai mokykloje egzistavo visada, tačiau kodėl šiuo metu jie kelia paaugliams ypatingą nerimą?

Įžvelkime nerimo priežastis

Medicinos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologė Simona Cimbalistaitė pranešime žiniasklaidai akcentuoja, kad besikeičiant pasauliui ir mokyklose vyksta didžiulė kaita: atsiranda naujų programų, keičiasi ugdymo, vertinimo sistema, todėl ir atsiranda daugiau nerimo. „Kai peržvelgiu, kiek mokykloje atsiskaitymų tekdavo man ir kiek tenka dabartiniam vaikui, paaugliui, tai sunkiai palyginama“, – sako psichologė.

S. Cimbalistatė pabrėžia, kad nerimą kartais sustiprina ir mokytojų gąsdinimai, kad prasti pažymiai neleis pasirinkti norimos gimnazijos, o vėliau ir norimų studijų, kad gyvenime nieko nepasieksi. Psichologės nuomone, toks vaikų gąsdinimas nėra tinkama priemonė, nes iš to kyla baimė, prarandama motyvacija mokytis: „Tai pagrindinis dalykas, su kuo aš, kaip psichologė, susiduriu konsultacijose, gąsdinimas dažniausiai pasikartojanti problema, perauganti į baimę ir besibaigianti visišku nenoru eiti į mokyklą. O kai kurie vaikai dėl to tiek save perspaudžia, kad išsivysto perdegimas, atsiranda įvairių tiek fizinių, tiek psichinių susirgimų.“

Taip pat nerimą, mokyklos baimę stiprina prasti santykiai su mokytojais, bendraklasiais, asmeniniai sunkumai.

Pasak psichologės, nerimą sustiprinti gali ir kiti faktoriai: asmeninės savybės, užsitęsęs stresas, dažniausiai susijęs su nemaloniais įvykiais (tėvų skyrybomis, netektimis), nuotaikos sutrikimai, pavyzdžiui, depresija.

„Taip pat svarbu paminėti, kad nerimą gali sustiprinti ir šeima: menkas tėvų įsitraukimas į vaikų gyvenimą, autoritarinis auklėjimas, konfliktai“, – teigia S. Cimbalistaitė.

Be to, psichologinį atsparumą mažina tai, kad vaikai ir paaugliai daug laiko praleidžia prie telefonų, kompiuterių, dėl to tampa jautrūs, nerimastingi, sunkiau suvokia ir valdo savo emocijas.

Psichologė pastebi, kad nerimą dažniau patiria mergaitės nei berniukai. Jos dažniau nerimauja dėl tarpusavio santykių, konfliktų, išvaizdos, stiliaus, o berniukai dėl akademinių pasiekimų, konkurencijos. Vis dėlto dažnai tie patys dalykai gali kelti nerimą tiek berniukams, tiek mergaitėms.

Pastebėkime simptomus

Nerimo simptomus turėtų pastebėti tiek tėvai, tiek mokytojai. Vienas iš jų – tai negebėjimas sukurti ir palaikyti abipusių santykių su bendraamžiais ir mokytojais. Taip pat pasireiškia netinkamos emocinės reakcijos įprastoje aplinkoje ar situacijose, socialinė izoliacija, nuolatinė baimė, susijusi su mokyklos ar asmeninėmis problemomis, perfekcionizmas.

Psichologė akcentuoja, kad svarbu pastebėti ir patiriamo nerimo fizinius simptomus: padažnėjusį širdies plakimą, prakaitavimą, drebulį, sunkumą kvėpuoti, krūtinės spaudimą. Taip pat gali sutrikti virškinimas, skaudėti pilvą, galvą, raumenis, galima jausti raumenų įtampą.

Padėkime paaugliui

Nors įvairios patikros mokykloje vaikams kelia nerimą, bet, tikėtina, jos švietimo sistemoje visada egzistuos. Taigi pati mokykla galėtų padėti mokiniams tinkamai reaguoti į šį procesą.

Be abejo, pirmiausia reikia vengti gąsdinimo. Be to, psichologė pastebi, kad mokytojai ne visada geba susivaldyti, savo pyktį, nepasitenkinimą nukreipia į mokinius, juos įžeidinėja. To tikrai būtina išvengti.

S. Cimbalistaitė akcentuoja mokyklos psichologo vaidmenį: galima paruošti paskaitų apie tai, kaip atpažinti nerimą, stresą, kaip su juo tvarkytis.

Taip pat svarbu paaugliams išmokti atrasti balansą tarp mokymosi ir poilsio. „Dažnai konsultacijose man sako, jog mokosi paskutinę naktį, bando išmokti keletą temų per kartą, nedaro pertraukų. Manau, kad, atradus savo mokymosi stilių, informacijos įsisavinimo būdus, laiko poilsiui, galima pagerinti savo emocinę būseną“, – teigia psichologė.

Šeimoje turėtų vyrauti harmonija ir stabilumas. Paauglys turėtų jausti tėvų paramą, šilumą, žinoti, kad gali savo problemas aptarti su jais. Tėvai turėtų gebėti išklausyti, padrąsinti priimant sprendimus. Svarbu kokybiškas laiko praleidimas su vaiku (šeimos vakaras, stalo žaidimai, pasivaikščiojimas ir kt.) Taip pat svarbi aiški, nuosekli disciplina, rutinos palaikymas.

Jei vaikas jaučia spaudimą, baimę nuvilti tėvus, tada jis bus mažiau savimi pasitikintis, nerimastingas, jo akademiniai pasiekimai prastesni.

Išmokykime padėti sau

Bręsdamas žmogus natūraliai susidurs su stresinėmis situacijomis, todėl būtina išmokti padėti sau valdyti stresą. S. Cimbalistaitė siūlo ieškoti būdų, kurie padeda nusiraminti. Dažnai tai būna kokia nors paauglio mėgstama veikla.

Jei tai nepadeda, galima atlikti įvairių pratimų, pavyzdžiui, lėtai įkvėpti ir iškvėpti, mintyse skaičiuoti nuo vieno iki tol, kol pajuntamas streso sumažėjimas.

Psichologė pataria atlikti pratimą, kuriame galime pasitelkti visus penkis pojūčius ir taip save nuraminti: „Reikia apžiūrėti, ką matau aplink save, ir išsirinkti vieną objektą, kurį galėčiau keletą minučių apžiūrinėti, tuomet įsiklausyti į tai, ką girdžiu, patyrinėti tą garsą; susitelkti į tai, ką užuodžiu, ką primena kvapas; susitelkti į skonį burnoje, patyrinėti tai, ką jaučiu, ką jis man primena; paliesti tai, kas yra aplink mane, tai gali būti daiktas arba visuma, esanti aplink mane, ir patyrinėti tą jausmą.“

Jei mėgstama veikla, kvėpavimas, pratimai nepadeda, tuomet reikia kreiptis į psichologą, kuris padės išsiaiškinti užsitęsusio streso priežastį ir suteiks tinkamą pagalbą.

S. Cimbalistatės nuomone, vaikai ir paaugliai dabar jautrūs ir tikėtina, kad visai išvengti nerimo nepavyks, tačiau svarbu laiku pastebėti jo ženklus ir mokėti sau padėti.