Kai litas nelygus litui (1)

Sveikatos apsaugos sistemos reforma tik deklaruojama, bet jau 10 metų nejuda iš vietos.  Medikų pečius slegia dideli  krūviai, popierizmas – darbas, kurį užsienyje  atlieka vadybininkai. Dėl to didėja pacientų eilės. Nėra konkrečių gairių, kas ir kada turi pasikeisti, dėl lobizmo nepriimami reikalingi įstatymai. Vyksta kovos tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Paprastam žmogui tik blogiau nuo to.

Medicina yra valstybė valstybėje, ji tarsi atskirta nuo rinkos ekonomikos. Deklaruojama, kad visas paslaugas apmoka valstybė,  bet iš tiesų ji finansuoja tik minimumą.

Juk kur kitur pamatysi, kad litas būtų prilygintas 89-95 centams, kad jis būtų vertinamas balais.  Bet juk duonos, kainuojančios litą, nenusipirksi už 90 centų.

Uždaromos rajono ligoninės, o turėtų, mano manymu, lemti rinkos ekonomika - jei išsilaikai, egzistuok, jei ne - tai ne.

Norint pradėti reformą, reikia pradėti nuo finansavimo. Turi būti  normuotas medikų darbo krūvis. Dabar, kiek begydytum ligonių - 10 ar 50 pacientų, – atlyginimas nuo to nepriklauso. Altruizmo pamatas nelaikys jokio pastato. Medikui reikia  pragyventi,  o pacientas, mokėdamas mokesčius, turi gauti gerą paslaugą. O dabar pinigai nueina į bendrą katilą, didelė dalis išdalijama pašalpoms. Lietuva pašalpų, ko  gero, išdalija daugiausiai Europoje. Ir žmogui  naudingiau gauti pašalpą negu eiti į darbą.

Jei būtų normuojamas darbo krūvis ir už darbą  normaliai atlyginama,  situacija pradėtų gerėti. Dabar krūviai didžiuliai, gydytojų mažai, dirba seni žmonės, o  jaunimas išvyksta į užsienį.

Seniai laikas įvesti savanorišką papildomą draudimą. Jei žmogus būtų apsidraudęs, viskas susidėliotų į savo vietas. Kol nebus to draudimo, normaliai sutvarkyta finansinė pusė, pacientai kentės. Sveikatai skirti mokesčiai turi atitekti tik sveikatai, švietimo - tik švietimui ir pan.