Ką turėtume žinoti apie kasdien vartojamą cukrų?
Nors dalis žmonių apsipirkinėdami nuolatos skaito maisto produktų etiketes ir kaip įmanydami stengiasi pasirinkti kuo sveikesnius gaminius, didžioji dauguma prekybos centruose skubėdami čiumpa sau įprastus produktus ir nė nesigilina į jų sudėtį bei galimas sveikesnes alternatyvas. Nors šitaip apsipirkti ir yra žymiai greičiau, tačiau kelia grėsmę: perteklinis pridėtinio cukraus vartojimas sukelia rimtas pasekmes, o pavojų ne visuomet atpažįstame iškart.
Dažnai greitas gyvenimo tempas suformuoja netinkamus gyvenimo įpročius. Taip nusiperkame netinkamų maisto produktų, valgome skubėdami, nespėjame įsiklausyti į tikruosius mūsų organizmo siunčiamus signalus. Nors kartais peržvelgiame maisto priedų sudėtyje skaičių, tačiau retai kada įsigiliname į pagrindinę produktų sandarą – baltymus, riebalus, angliavandenius ir juose esantį pridėtinių cukrų kiekį.
Pavyzdžiui, gali būti, kad jau daugelį metų mėgstamoje duonoje yra net 10 gramų pridėtinio cukraus 100 gramų produkto (nors apstu ir išties sveikos duonos gaminių), jogurtas savo sudėtimi gali prilygti desertui, o sveika laikyta greitai paruošiama košė – ne tokia jau ir nekalta.
Cukrus – organizmo kuras
Žinoma, cukrus, kurio sudėtinė dalis yra gliukozė, mūsų organizmui yra būtinas. Dalį cukraus sudėtyje esančios gliukozės organizmas pasiima kaip kurą ir būtiną statybinę medžiagą. Tačiau pertekliaus organizmas pašalinti nesugeba, ir jis pavirsta riebalais.
Svarbu paminėti, kad cukrus yra tokio tipo angliavandenis, kuris pasisavinamas labai greitai, todėl organizmas gauna smūginį energijos kiekį, tačiau paskui tenka atlaikyti tokio paties stiprumo atosmūgį. Viso to rezultatas – mieguistumas, alkio priepuoliai, jėgų stoka, raumenų silpnumas.
Kaip reikėtų riboti cukraus vartojimą
Nors cukraus vartojimas dideliais kiekiais yra kenksmingas ir sukelia tiek staigias, tiek ilgalaikes neigiamas pasekmes, jo nederėtų atsisakyti staiga. Organizmas vienodai įpranta prie gerų ir prie blogų įpročių, todėl bet koks staigus pokytis jam sukels šoką.
Cukraus kraujyje įsisavinimas yra siejamas su kasos fermento – insulino – gamyba. Ir jeigu kasa yra įpratusi gauti apkrovimą saldžiu maistu, ir staiga nutraukiamas saldaus maisto tiekimas, organizmas taip greitai nepersiorientuoja.
Dalies organizme vykstančių procesų mes nejaučiame ir nepastebime, tačiau ryškiausias išorinis požymis yra staiga ištinkantis alkio priepuolis, kurio priežasties dažnai net nežinome. Atrodo, suvalgyti itin sveiki ir sotūs pusryčiai, pasirinktas sveikas patiekalas per pietus, tačiau staiga kyla noras valgyti viską, kas papuola po ranka. Tai yra organizmo reakcija į staigų cukraus netekimą, prie kurio organizmas dar nespėjo prisitaikyti. Todėl visi pokyčiai turi vykti palaipsniui, pamatuotai. Taip žmogui nereikės kankintis dėl drastiškų sprendimų.
Ar jau gimstame norėdami ko nors saldaus?
Žmogaus poreikis cukrui – įgimtas, duotas gamtos. Gimęs kūdikis maitinamas motinos pienu, kuris dėl savo sudėtyje turimos laktozės yra saldoko skonio, todėl toks skonis greitai pamėgstamas. Vėliau, vaikui augant, cukraus poreikis ima stiprėti – juk į mitybos racioną įtraukiama vis daugiau saldaus maisto. Todėl organizmui reikalingas cukraus kiekis išauga.
Rezultate, kai pradedame suvokti, kas mums suteikia laimės ir nusiramino pojūtį, dažniausiai tai būna saldūs dalykai. Todėl yra labai svarbu nuo pat mažumės pratinti vaiką prie sveikų gyvenimo įpročių, rinktis natūralesnius produktus, vengti didelio kiekio pridėtinio cukraus, kad suaugus nereikėtų kovoti su priklausomybe cukrui ir mokytis iš naujo atrasti maisto be jo skonį, kas pradžioje būtų tikras iššūkis.
Susiję straipsniai
