Islandija: dešimt minučių grožiui ir susijaudinimui

Ką aš rašyčiau apie kelionę, jei tu, mielasis, būtum šalia? Ir visų pirma, kas tu, mielasis, būtum? Jei būčiau įsimylėjusi, nematyčiau kur važiuoju, matyčiau tik tave. Jei būtum mano vyras, skųsčiausi, kad skauda galvą, nes taip ir yra. O jeigu tu būtumei mano sielos brolis? Tada pasakočiau: štai jau pusantros paros aš su tais svetimais žmonėmis. Iš pradžių net negalėjau suvokti, kokie jie yra, atrodė kad jie neapčiuopiami, taigi pusiau neegzistuoja, o neturėdama su kuo savęs sulyginti neegzistuoju ir aš. Po dienos nerimas sukonkretėjo, pasiekėme Danijos uostą, ir dabar su autobusiuku esame laive „Norona“, už borto - audra. Apie Islandiją girdėjau, kad ten vėjuota ir lyja, peizažas mėnuliškas, o gyventojai sumanūs- iškepė net dvi pasaulines roko žvaigždes. Dar kažkas sakė, kad jų trumpos kojos. Daugiau nepamenu.

Kol kas man neaišku, nei kas mano gyvenime svarbu, nei kodėl žmogus iš viso keliauja. Gal tai padeda atsigauti? Kelionėje vėjo, lietaus, ilgo laiko atžvilgiu viskas tampa nebesvarbu, gyvenimas atsilaisvina nuo neišspręstų problemų svorio. Iškeliavai- tai keliauk iki galo, nušvitimas gali ateiti paskutinę minutę, nes „dar taip nebuvo kad niekaip nebūtų“- pasirodo tai mėgiamas islandų posakis. Staiga pajuntu, kad reikia šokti nuo gulto prie kriauklės. Viskas kas vyksta įgauna naują reikšmę- mažina ar didina pykinimą. Skaitymas jį didina, gulėjimas mažina. Mintys darosi niūrios. Kai blogai gyveni, tai iškeliauji ne ten ir ne su tuo. Gal geriau reabilituotis Druskininkuose, arba apsikabinti mylimąjį ir nukeliauti į Rygą? Turintis nemenkų klouno gabumų vadas mus linksmina ant ilgų blakstienų užsidėjęs degtukus, visi nediferencijuotai draugiški. Įdomu, ar nesistengdama aš galiu patikti kam nors iš šių atsitiktinai susirinkusių žmonių? Vemiu vis dažniau. Antrą kelionės dieną pasiekiau tokį dugną, kai bet koks pasikeitimas- jau tik į gera. Praplaukiam Farerų salas- iš jūros kyšančius, rūke skendinčius žalius kalnus su nameliais žolėtais stogais. Nelyja čia tik dvi dienas per metus. Kokie bepročiai čia gali gyventi? Matyt, labai prisirišę prie gimtinės.

Ir štai šiaurės Islandijos uostas Stradosferdiuras- jų pavadinimų ištarti vis tiek neįmanoma. Kalnuotose dykumose, kur akys užmato nė vieno namo. Kaip jie čia jaučiasi atsiskyrę tose platybėse? Mašiną nešioja nuo vėjo.

-         Tokia audra dažnai apverčia kemperius- būda didelė, svorio mažai- aiškina vairuotojas.

-         Tai ką, mes čia eisime?- išsigąsta viena keliautoja.

Vairuotojas mus atveš į vietas, iš kurių darysim kelių dienų žygius pėsčiomis. Susikrovę kuprines išeiname per spalvotas dykumas, dykumų kalnai jaukūs ir maži. Štai ir pirmoji žygio nakvynė. Kai visi ką nors krapšto ramu, gali rašyti. Rašau į Lietuvą: „Vėjas nuneša daiktus. Radau savo gerąjį maišą už kilometro“ Man atrašo: „Pjaunu žolę, lentas, vėjo nėra, oras vis toks pats“. Vairuotojas bėgdamas atnešti daiktų, šokinėja vėjyje, džiaugiasi.

Kitą rytą einam toliau. Plynės plačios kaip Sigur Ros muzika.

-         Dešimt minučių grožiui ir susijaudinimui!- paskelbia vadas, priėjęs pirmąjį lavos lauką.

Lavos laukai- paslaptingas dalykas, kažkas čia veržėsi iš žemės gelmių, reiškia tos gelmės egzistuoja, tačiau mes gyvename, tarsi jų nebūtų. Keliauti man labai saugu- eini, stovi, pietūs, nereikia daryti sprendimų, be pavargusių kojų ir blogo oro, nieko negali įvykti. Negali turėti jokio tikslo, reikia tiesiog būti, tai visada meditacija- gamtos vaizdų fone gali stebėti savo mintis ir jausmus. Mintys pradeda ateiti nežinia iš kur, kaip ta lava. Būtų įdomu sužinoti, ką eidami galvoja kiti. Ko gero, nustebtume, sužinoję kiek daug įvairių dalykų galima galvoti einant. O gal aš einu į žygius, tam kad pasiekčiau visišką tuštumą, kaip siūlo budistai? Visad traukė ją patirti, bet kol kas mintys ir pojūčiai vis dar prasiskverbia į mano sąmonę. Prieiname geoterminę elektrinę:

-         Jie turi tiek terminio vandens, kad augina bananus.

Leidžiamės nuo kalno į milžinišką aikštę, kurioje yra dar vienas kalnas. Argi ne tobula minutė? Nuostabus grožis ir mes į jį einam. Bet samanos pasibaigia ir į akis ima nešti smėlį. Klampoti darosi sunku. Juodo smėlio dykuma ties Askjos ugnikalniu- didžiausia dykuma Europoje, žmonės, kurie mėgina ją pereiti, dažnai net įtiki dievą, gerai, kad neisime per ją skersai. Iš kažkur išnyra baltas avinas, storas, kaip gauruota kiaulė. Gal tai jau miražas? Smėlio audra vis baisėja, kelias sunkėja, nemalonu, kad esu priversta eiti. Skambinam vairuotojui, kad atvažiuotų paimti, bet nežinom kur esam. Visų veidai juodi, niekas nebefotografuoja. Ir štai tolumoje ilgai lauktas autobusiukas! Delegacija juodais angliakasių veidais, bandydama iškosėti iš plaučių lavą, suvirsta į kempingo dušus

Vėjas išpūtė visas mintis, nieko nebemąstau, nebelaukiu. Faktiškai aš net ne aš, už manęs yra laukai, dangus, dešimt krypčių. Šiandien eisim prie didžiausio Europoje krioklio Detifoso. Atvykstam į akmenines dykumas, viskas čia primena mėnulį, fikciją gadina tik asfaltuoti keliai ir mašinos. Ką reikėtų daryti be fotoaparato, kai vien pasakos aplink? Jis puikiai sumažina naujumo nerimą. O gal būt yra taip, kaip sakė kažkoks žymus žmogus: “žmonės fotografuojasi, kad įrodytų, jog gyveno“. Purvinas krioklys garma milžiniška jėga. Bandau įsivaizduoti, kaip jaustumeisi jei gyventum šalia tokios baisios stichijos. Gal pats taptum baisus? Girdėjau istoriją: „Ir gyveno bobulė prie krioklio. Ir visą gyvenimą šnekėjosi su kriokliu. Ir padarė žmonės iš jo elektrinę. Ir įšoko bobulė į krioklį“.

Norėtųsi namo parsivežti krioklių garsą. Šalia krioklio plyti akmeniniai kanjonai stačiomis sienomis, primenantys didijį Amerikos kanjoną, tik pilki. Bendrakeleiviai stabčioja, siūlo saldainius. Jaučiu kaip apsigaubiu grupės emocijom, nebesuvokiu, kuo nuo jų skiriuosi.

-         Pirmyn baklažanai ir daržovės! Ne tas yra didis, kuris sėdi vietoj, o tas kuris šutina į kempingą!- ragina vadas

Kitą dieną prieš akis jau kitas kanjonas, tik tarp stačių uolų- ne upė, o žemaūgis miškas. Stoviu ir negaliu patikėti, kad tokia vieta iš viso yra žemės rutulyje. Kaip gerai, kad aš ją radau! Čia galėtų būti išbarstyti mano pelenai. Nueidama vis atsisuku.

Važiuosim 400 km į salos pietus. Temperatūra nuo 20C per porą valandų nukrenta iki 8.

-Prasideda tikroji Islandija- kikena vairuotojas, pamatęs kaip benzino kolonėlėj spoksau į šiltas kepures ir pirštines

Iš ryto šilčiau, kaip visad laukiu kitų. Nežinote, kaip per 5 minutes susikrauti kuprinę? Aš žinau. Svarbiausia- kuo rečiau persirenginėti- su kuo ėjai su tuo ir miegok, pakaks nusiauti batus, o striukę gali pasidėti po galva. Taigi, išlendi iš miegmaišio, suvynioji jį ir kilimėlį, užsidedi batus ir striukę ant kurios miegojai, viską kitką grūdi į kuprinę, išorinėse kišenėse palieki tik skraistę nuo lietaus, šaukštą su bliūdu, fotoaparatą ir tualetinį popierių.

Judam tolyn. Iš žemai kabančio debesies lenda nuostabūs žali kalnai. Trumpam išlipam.

-         Apsirenkite viską, ką turite. Ir ką neturite

irgi. Ir neeikite į šoną, nes dingsite rūke, arba teks susirišti virve.

Dabar judame šalia didžiausio Islandijos ledyno, rūke nebeaišku, net koks paros metas. Islandų miesteliai, panašūs į Tvin Pyksą. Niūrūs ir plokšti vienaukščiai namai apkalti dažyta, panašia į šiferį skarda- jų lietaus ir vėjo neatlaiko jokie dažai. Kolonėlėse sutinkami islandai nesišypso, nepataikauja, atsipūtę.

Autobusiuke ankšta kaip konservų dėžutėje, net per atostogas daug ką turi daryti per prievartą, pvz taip ilgai kratytis be asmeninės erdvės. Bendrakeleiviai smagūs, tačiau primena ne mano skonio televizijos laidą. Kai ką pasakau, jie irgi menkai reaguoja, mano žodžiai jau burnoje netenka jėgos ir kuris laikas negaliu priversti kalbėti. Tiek to, juk kaip sako Omaras Chajamas- „Geriau būk alkanas, nei valgyk bet ką“.

-         Paragauk pirma pati, neskubėk- vadas sustabdo mane beatiduodančią šokoladą- važiuojam kitais metais į Afriką?

Pasirodo, pasaulis su manimi dar kalba.

-         Nežinau, ar man reikia daugiau nepažįstamų žmonių grupių, ir dabar jau norisi išsitraukti knygą

-         Visai gerai kartais pakeisti veiklą- vadas man primena optimistą, kuris net kapinėse mato šimtus pliusų.

Įsišnekam. Kai bendrauji, imi jausti ne tik vietas pro kurias judi, bet dar ir paralelinį kito žmogaus pasaulį.

-         Kai jau matai, kad žmonės tau šypsosi, gali būti tikruoju savimi- sako jis.

Pasiekiame ežerą su mėlynom ledo lytim, čia ganosi elniai, nardo ruoniai.

-         Sausis, vasaris, lapkritis, gruodys!- linksminasi vyrai.

Nėra blogo oro, tik išgeriantys keliautojai.

Štai ir kempingas. Iš vienos pusės artinasi audros debesys, iš kitos- lietaus ruožas, o ties palapinėmis gražutėlis tarpas, pro kurį šviečia saulė. Gamta palengvina buvimą su savim. Ar man su savim gerai? Taip senai nekėliau to klausimo, kad jo net nebepažįstu, nebuvau su savim pora metų. Einam didelės išdžiūvusios upės dugnu, visur mėtosi juodi vulkaninio stiklo- obsidiano gabalai. Tarpeklis siaurėja. Uolos, garmančios upės – viskas kaip tikruose kalnuose. Senatvėje būtinai atvažiuosiu bent pauostyti stebuklingo kalnų kvapo. Apmąstymai apie tą ir kitus galimus gyvenimus vėl dingo. Tegul svarbieji klausimai kurį laiką pabūna vieni, be manęs.

- Kažkodėl nebesinori fotografuoti ir rašyti..

-O kas čia keisto? Aš iš vis nežinočiau, ką rašyti. Nu atsibudom… nu pavalgėm… nu paėjom- stebisi vairutojas

Iš jo burnos liejasi nenutrūkstamas žodžių srautas, jis pats užduoda klausimus ir pats į juos atsako.

- Kelkis aguroti! Einam! Kam neši tą vandenį? Nori gerti- tai gulkis prie upelio ir gerk!- traukia per dantį vadą.

Šis visad turi ką atsakyti:

-Eiti negaliu, dirbti negaliu, galiu tik valgyti

Po kalnų pradedam kitą keturių dienų žygį. Kopiam į kalną, kas penkiasdešimt metrų naujas krioklys. Vėl smėlio audra, apgraibom užlipame iki sukriošusios gelbėtojų trobelės, lauko tualetas, kad nenuskristų, trosais pririštas prie sunkių akmenų. Čia pilna pusiau rūkstančių ir retkarčiais sprogstančių ugnikalnių, geizerių, lavos laukų, informaciniuose stenduose nupieštos kryptys, kuriomis nuo lavos ir nuodingų dujų turėtų bėgti turistas. Prieš du metus sprogusio ugnikalnio Ela-fjala-joola-kulio, dėl kurio savaitę negalėjo skristi lėktuvai, pelenais nusėtas landšaftas primena juodą Nidą. Pakliuvome tarsi į foto negatyvą. Nemaniau, kad juodas peizažas man gali būti gražus. Kažkas užtraukia liaudies dainą.

-         Šūdinas landšaftas ir šūdinos dainos. Čia mane laidojat, ar ką?- viena keliautoja jau viskuo nusivylė. Grįžtam į kempingą! Žiūrėdama jums į kulnus, aš nematau Islandijos, tik suodžius.

-         Kai baigsi žygį, galėsi nerti į terminį baseiną su visa kuprine, - nepalaiko jos grupė.

Iš ryto atsikeliame sutinę, kaip dinozaurai.

-         Kas įpylė į puodą terminio vandens? Juk sakiau, nuo sieros ištinsite! Galite nepraeiti pasų kontrolės, - barasi vairuotojas.

Maištautoja susiraukusi žiūri į fotoaparatą- įdomu, ieško žalių peizažų ar bjaurisi nuotraukomis?

-         Aš naktį mačiau pašvaistes, bet ne žalias, o baltas. Jos skraidė labai greitai- vienas keliautojas miegojo lauke

-         Ar tik vakar nepadauginai romo?

Priartėjame prie šviežiojo ugnikalnio. Rausvas lavos kalnas jau nuo papėdės šiltas, garuoja. Štai dėl ko verta gyventi! Sėdi ant šilto ugnikalnio, o aplink ledynai. Pasaulis yra gražus.

Nulipęs nuo garuojančios krosnies vadas praneša:

-         Dabar mūsų laukia išbandymas. Likusias dvi dienas per kalnus turime nueiti penkiasdešimt kilometrų. Na juodbėriai, šuoliuojam!

Einame be pertraukų, brendame per upes. Prie brastų galima rasti užrašų: “Keleivi, upės keičia vagą, o mašinos būna įvairios, todėl mąstyk, ką tau geriausia daryti.” Laisvi žmonės tie islandai. Nuo greito ėjimo ima norėtis namo, užsidedu ausinuką. Kalnai- visai neprastas fonas muzikai. Tačiau kažkodėl reikia bėgti paskui bendrakeleivius ir sunkiai nešti. Po kurio laiko ima varginti net muzika. Vakare niekas nebekalba.

Paskutinė žygio diena pasitinka lietumi. Gerai, kad po dvidešimt metų turizmo visiškai šlapi rūbai manęs negąsdina. Paklausiu savęs: ar skauda? Ne? Vadinasi viskas tvarkoj. Po pietų kalnai įgauna oranžinius atspalvius, verda geizeriai, iš žemės kyla garai, vienas puodas net spjaudo vandenį metro atstumu.

- Nieko sau!- priekyje einantis bendrakeleivis ima juoktis.

Pakeliu galvą ir netikiu savo akimis- priėjome multiplikacinį filmą. Nuo kalno atsiveria oranžiniai meduolių spalvos kalnai, morkų sulčių upės, nenustebčiau, jei tokiame peizaže pasirodytų skrendantis drakonas. Sausainių šlaitais nusileidžiame į kempingą.

Kitą rytą, išsimaudę terminiuose šaltiniuose, pajudame autobusu. Nebesunku ir nešlapia.

- Lyja? Ai vargšiukai!- džiaugiasi vairuotojas lenkdamas šlapius dviratininkus

Kalnai tolsta, namai artėja. Nekantrauju, kada viskas vėl priklausys nuo manęs. Aplankome dar vieną krioklį, geizerį, tačiau šie turistų objektai nebe tokie kaip tie, kuriuos aptikome kalnų vidury. Rašau į Lietuvą; “Pasirodo, visos problemos, kurios buvo iki kelionės buvo mažos ir dingo visai. Nebežinau, ką gyvenime reikės veikti”. Pro automobilio stiklą milžiniški plotai ypač gražūs. Čia labai daug tuštumos, kad neišnyktumei tokioje milžiniškoje ir didingoje erdvėje, turi būti labai koncentruotas ir tankus. Ar aš mačiau Islandijos grožį, koks jis yra iš tikro? Žinoma, ne. Kartais grožis man prasiverdavo, bet jei siela snaudžia, keliauk kur nori, jausi mažai. O juk tie lavos laukai, kalnai, kriokliai ir tarpekliai visad buvo mano viduj, ten, viduj gali būti labai platu ir erdvu. Tuoj išvažiuosim.

Man vis dar keista, kad buvau Islandijoj.

Spausdinta 2012 rugsėjo mėn. “Kelionėse ir Pramogose”

psichologas.info