Kardiologas emigrantas: "Užsiminus apie grįžimą į Lietuvą dukra pradeda ašaroti“(15)
Kaip gyvena emigrantas gydytojas svetur? Ar svajoja grįžti į gimtinę? Savo patirtimi su „Vakarų Lietuvos medicina“ sutiko pasidalinti Šiaurės Velso Glan Clwyd (Jungtinė Karalystė) ligoninės gydytojas intervencinis kardiologas Eduardas Šubkovas.
Kada ir kodėl išvykote iš Lietuvos?
Vykti į Didžiąją Britaniją nusprendžiau po to, kai stipriai surėmė nugaros skausmai. Apėmė noras ką nors gyvenime iš pagrindų keisti, nes netenkino darbo pobūdis Santariškių klinikose. Darbo krūvis buvo labai netolygiai paskirstytas. Skyrius, kuriame dirbau, veikė budėjimų paromis principu, tad dienomis darbe tarsi ir nieko neveikdavau: atlikdavau vieną kitą procedūrą, parengdavau vieną kitą pranešimą, turėjau galimybių prižiūrėti ligonius, dalyvaujančius farmacinių firmų organizuojamuose naujų vaistinių preparatų klinikiniuose tyrimuose.
Buvau pradėjęs kaupti medžiagą medicinos daktaro disertacijai. Oficialiai dirbau pusantro etato krūviu. Netenkino ir oficialus atlygis, o dovanas iš pacientų imti buvo nesmagu, nors jų neatmesdavau. Kaltės ar bent jau kartėlio jausmas buvo vis dar stipriai juntamas. Taigi, kaip kad pasakytų tūlas tautietis, studijavęs marksizmą-bolševizmą, pamažu subrendo revoliucinė situacija, kai norėjosi ką nors pakeisti ir gyventi taip pat negalėjau. Kai pradėjau tvarkyti reikiamus popierius gydytojo kvalifikacijai pripažinti Didžiojoje Britanijoje, buvo labai smagu guostis mintimi, kad tuoj tuoj teks susidurti su rimtu iššūkiu ir išbandyti savo jėgas visiškai kitokioje aplinkoje.
Kokia buvo darbo svetur pradžia? Ar buvo sunku įsitvirtinti?
Taigi 2005 metų birželio 20-ą dieną per Didžiosios Britanijos įdarbinimo agentūrą, prieš tai palankęs kelių mėnesių anglų kalbos kursus, suorganizuotus Lietuvoje veikusios kitos medikų įdarbinimo agentūros, išvykau dirbti į Angliją, pasirašęs trumpalaikį 6 mėnesių kontraktą.
Mano pirmosios pareigos buvo viduriniosios grandies kardiologijos gydytojo (angl. staff grade). Darbas nebuvo per daug alinantis ar sudėtingas, atitiko mano lūkesčius ir, svarbiausia, suteikė pakankamai laiko susipažinti su nauja sistema. Taip pat sustiprino ryžtą toliau siekti įsitvirtinti naujoje šalyje. Tai buvo vadinamasis romantinis emigravimo laikotarpis. Pamatyti, perprasti teko tikrai daug ką, o ir pakeisti darbo stilių teko ryškiai.
Papasakokite apie savo darbovietę ir vietovę, kurioje gyvenate.
Glan Clwyd ligoninė yra Šiaurės Velse ir priklauso vienam iš septynių regioninių ligoninių susivienijimų (angl. Local Health Board). Visas Velsas padalintas į septynis ligoninių susivienijimus regioniniu principu. Tuo Velsas skiriasi nuo Anglijos ir Škotijos. Mano ligoninių susivienijimas pavadintas Betsi Cardwaladr vardu. Betsi Cardwaladr buvo garsi medicinos sesuo, dirbusi Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kita įžymia Didžiosios Britanijos medicinos seserimi Florence Nightingale - šiuolaikinės medicininės slaugos pradininke. Betsi yra kilusi iš nedidelio vietinio kaimelio ir jos vardas dabar yra įamžintas mūsų organizacijos pavadinime. Velsiečiai - dideli patriotai ir kaip lietuviai labai puoselėja tautines tradicijas, kalbą. Turi ir savo dainų, menų ir šokių šventę. Jie ilgą laiką kentėjo kultūrinę anglų priespaudą, jiems iki 19 a. per. – 20 a. per. buvo draudžiama kalbėtis velsietiškai. Įdomus faktas - velsiečių vaikai mokyklose tuo metu už tai, kad prabildavo velsietiškai, buvo baudžiami jiems ant kaklo pakabinant medinę lentelę su dviem raidėmis WN (angl. Welsh not arba Welsh note).
Vardinių pavadinimų suteikimas įvairioms visuomeninėms įstaigoms yra velsiečių tautiškumo išraiška. Visi dokumentai Velse pastaruoju metu yra spausdinami dviem kalbomis - anglų ir velsiečių. Nežiūrint visų priemonių, velsietiškai laisvai kalbančių žmonių mažėja...
Ligoninė, kurioje dirbu, yra nedidelė, turinti vos 500 lovų, tačiau teikia visas antrinio ir kai kurias tretinio lygio paslaugas. Taip pat aktyviai dalyvauja medicinos studentų ir specialybės rezidentų ruošime.
Ar svajojate grįžti į Lietuvą?
Apie grįžimą į Lietuvą pasvajojame dažnai. Ilgesys daro savo. Ant kitos svarstyklių lėkštės - vaikų vis stiprėjantis ryšis su jų naująja šalimi. Kai juokais užsimename jiems apie grįžimą į Lietuvą, vyresnysis (o jam dabar vienuolika) suklūsta, o jaunėlė (jai šešeri) puola ašaroti, sakydama, kad nenori niekur važiuoti.
Pamačius ir supratus, kad santykiai darbe, darbo sąlygos, bendravimas su pacientu, atlygis už darbą, kolegų ir pacientų pripažinimas yra Lietuvos nenaudai, grįžimo į Lietuvą perspektyvos atrodo miglotos. Lietuvoje sunku būtų be kyšių tikėtis tokios pat gyvenimo kokybės. Sudėkite šiuos dalykus krūvon ir gausite paprastą atsakymą - į Lietuvą, atsižvelgiant į dabartinę sveikatos apsaugos organizavimo sistemą, grįžti kad ir nėra neįmanoma, bet būtu labai sunku. Be to, nejučia pradedu galvoti ir apie daug geresnes socialines garantijas čia, Didžiojoje Britanijoje. Tokie dalykai, kaip solidi pensija ir geros kokybės nemokamas medicininis aptarnavimas, bėgant metams tampa vis svarbesni. Čia saugesni yra ir mano vaikai. Turiu galimybę palyginti jų gyvenimą su bendraamžių Lietuvoje - palyginimas vėl, mano galva, Lietuvos nenaudai. Čia turime finansinę galimybę leisti juos į privačią mokyklą, kur jie jaučiasi labai laimingi ir saugūs.
Kaip vertinate Lietuvos sveikatos ministro Vytenio Andriukaičio viešus pasisakymus apie pokyčius lietuviškoje sveikatos apsaugos sistemoje?
Ministro pasisakymus apie privačios medicinos įstaigų veiklos apribojimą vertinu nevienareikšmiškai neigiamai. Jei jau imtis veiklos, tai reiktų peržiūrėti paslaugų įkainius, greičiausiai pravartu būtų centralizuoti sveikatos apsaugą, stiprinant ir gerinant bendrosios praktikos gydytojų paslaugas ir kvalifikaciją, diskutuoti tokiais klausimas, kaip dovanų netoleravimas, pacientų ir visuomenės švietimas, pilietiškumo ugdymas, papildomos įmokos ligoninėse ir t. t., o ne kalbėti apie tai, kad naujai įsikūrę centrai agresyviai vilioja sveikesnius pacientus, tuo darydami žalą valdiškoms poliklinikoms. Ypač grėsmingai skambėjo ministro viešas noras uždrausti gydytojams dirbti ir valdiškose, ir privačiose įstaigose. Tai būtų didelis smūgis tiems gydytojams, kurie žūtbūt stengiasi padidinti savo oficialias pajamas, nori dirbti kiek kitokiomis sąlygomis, galų gale - tobulėti profesine prasme (kai kuriais atvejais privačiose įstaigose yra didesnių galimybių).
Ministras drįsta teigti, kad pasistengtų mokėti gydytojams kiek didesnius negu vidutinis šalies darbo užmokestis atlyginimus - tai skamba juokingai. Žinau ne vieną buvusį kolegą, kuris uždirba tris keturis kartus daugiau negu vidutinis atlyginimas, tačiau vis tiek dirba privačioje įstaigoje. Vienintelė dalis tiesos ministro pasisakymuose yra apie privačių ir viešųjų interesų konfliktą, kai valstybinė įstaiga naudojama privačių pacientų savotiškam užverbavimui ar perviliojimui.
Kalbėdamas apie mūsų tautiečių emigraciją ir jos stabdymą ministras yra prasitaręs, kad emigrantams reiktų sudaryti galimybes laisvai gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir gimtinėje. Kaip tai vertinate?
Ministro noras palengvinti paslaugų gavimą emigravusiems ir vėliau grįžusiems piliečiams man neaktualus. Pasitikiu britų medicinos apsauga. Taip pat žinau, kad medicininių paslaugų prireikus mano artimiesiems jos bus kvalifikuotai suteiktos Lietuvoje. Skubi ar būtinoji pagalba, manau, būtų suteikta visiems emigrantams, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos Europoje.
Kalbino Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
