Emigravęs jaunas gydytojas aiškiai pasakė, kodėl paliko Lietuvą(3)

Emigravau dėl dusinančios Lietuvos medicinos sistemos: sunku žiūrėti, kai pensininkė gydytojui atiduoda paskutinius pinigus. Tai interviu atskleidė prieš metus į Vokietiją emigravęs jaunas gydytojas.

Reklama

Atvirai apie Lietuvos medicinos sistemą vyras sutiko papasakoti su sąlyga, kad nebus skelbiama jo pavardė ir nuotrauka. 28-erių gydytojas, kurį interviu pavadinsime Mariumi, į Vokietiją išvyko prieš metus. Vilniaus universitete baigęs mediciną, Marius išvažiavo studijuoti bendrosios chirurgijos rezidentūros į mažą Rytų Vokietijos miestą.

– Kodėl apsisprendėte išvažiuoti?

– Man nepatiko tvarka Lietuvos medicinos sistemoje. Tiksliau, betvarkė. Internatūrą atlikau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Tris mėnesius rezidentūrą bandžiau Lietuvoje, Santariškių klinikose. Įspūdžiai neigiami. Yra gerų gydytojų, bet dominuojanti dauguma sudarė neigiamą įspūdį: arogantiški, nepaiso teisės normų, paplitęs kyšininkavimas.

Tai nutylima, bet iš savo paties patirties galiu pasakyti: taip yra. Įrodymų nepateiksiu, bet pats mačiau. Buvau apie tai tik girdėjęs, tačiau patekus į ligoninę, teko įsitikinti savomis akimis. Man tai per sunku morališkai: ateina penkiomis ligomis serganti ir saujomis vaistus valganti bobutė, o gydytojui kiša paskutinius pensijos pinigus.

Kitas dalykas – kartais ligonis priverstas pirkti medikamentus. Jei nenusipirks – jo problemos – didesnė rizika mirti.

– Tačiau medikai aiškina, kad dalis žmonių patys kiša pinigus – juk jei kyšių neduotų, vis tiek būtų gydomi, niekas jų nepaliktų numirti.

– Tai priklauso nuo gydytojo. Esu girdėjęs tokių kraštutinumų, kad ateina gydytojas ir pats iš paciento piniginės pasiima pinigų. Mane tokia sistema dusina. Psichologiškai sunku į tai žiūrėti. Sunku bėgti per visą skyrių nuo pensininkės, siūlančios 50 Lt. Jei gydytojas pasakytų, kad neims, pagrasintų už tai išmesti iš skyriaus, tokie dalykai pasibaigtų.

– Kokie buvo pirmi žingsniai Vokietijos ligoninėje? Ar problemų nekėlė vokiečių kalba?

– Pirmas mėnuo buvo skirtas pratinimuisi prie tvarkos, kalbos lavinimui. Per šį laiką prie ligonių nagų prikišti negali, gali tik bėgioti paskui kolegą ir žiūrėti, ką ir kaip jis daro, su juo konsultuotis.

Vokiečių kalbos šiek tiek mokiausi mokykloje, bet kalbos mokymasis mokyklose yra nulis: išvažiuoji ir visko mokaisi nuo pradžių. Viena vokiškai kalbėti prie tokio kvailelio kaip tu, kitas dalykas kalbėti su greitai beriančiu vokiečiu. Mokytis reikia iš naujo: ausis nesupranta, pradžioje nepagauna, ką tau sako. Sunku, bet įmanoma. Dabar dėl kalbos jau nekyla problemų: kai kolegos padeda ir paremia, greitai gali persilaužti.

– Kaip vokiečiai įvertino atsivežtas medicinos žinias? Kaip skiriasi Lietuvos ir Vokietijos medicinos sistema?

– Atvykau su puikiomis žiniomis. Lietuvoje gerai paruošia. Atvykęs skaičiau tik teisinę reglamentaciją, algoritmus, ką nuo ko pradėti gydyti. Šie dalykai Lietuvoje šiek tiek skiriasi. Vokietijoje tavęs niekas neriboja: jei matai indikaciją, moki pagrįsti savo nuomonę, gali daryti bet ką – niekas nepasakys ne.

Pirmas šokas buvo, kai atėjau į bendrąją chirurgiją: čia sumetė viską, kas įmanoma – neurologiją, visus įmanomus skausmus, traumatologiją, ortopediją, chirurgiją. Lietuvoje turi savo sritį ir matai tik ją, o ten turi matyti viską.

– Ar sunku lietuviui išvažiuoti studijuoti į Vokietiją? Ar lietuviai čia laukiami specialistai?

– Išvažiavau per agentūrą. Vieta nebuvo iš anksto pažadėta, teko važiuoti į pokalbį. Pakalbėjau su viršininku, administracija, apžiūrėjau ligoninę ir grįžau į Lietuvą. Po mėnesio gavau pranešimą, kad, jei dar noriu, esu kviečiamas.

Vokiečiai dabar labai nori, kad atvykstantys mokėtų kalbą. Specialistą išlavinsi, išmokysi ir palauši, išmokysi praktiškai. Tačiau svarbu kalba. Kai dirbi, klaidų nebedarai, tau patiki vis daugiau darbo. Dabar visiškai neturiu problemų: manimi pasitiki, turiu visišką laisvę.

Vienu metu Vokietijoje žiauriai trūko gydytojų. Dabar tam tikrose specialybėse labai trūksta, kitose – mažiau. Vien mano apylinkėse yra penki lietuviai. Antram mėnesiui prasidėjus, man paskambino iš kitos ligoninės ir pasiūlė darbo vietą. Aš jiems paaiškinau čia esantis tik antrą mėnesį ir tik po šešerių metų tapsiantis tikru gydytoju. Jie pasiūlė apie save pranešti vėliau. Nežinau, kaip jie sužinojo apie naujo lietuvio atsiradimą.

– Kiek dabar uždirbate? Ar ketinate likti dabartinėje ligoninėje?

– Čia dar praleisiu daugiausia dvejus metus. Dar galvoju baigti greitosios pagalbos gydytojų kursus – tai papildoma praktika, adrenalinas, pinigai. Tada vyksiu į didesnį miestą. Čia labai gerai pradžiai: draugiškas kolektyvas, daug leidžia daryti. Toliau reikia specializuotis ir siekti medicininio laipsnio.

Mano atlyginimas siekia 4000-5000 eurų per mėnesį (palyginimui Lietuvoje rezidentų pajamos už darbą ir stipendiją siekia apie 2000 Lt, taigi jo gaunamas atlyginimas apytiksliai 8 kartus didesnis nei būtų Lietuvoje – DELFI).

Į šį mano atlyginimą įeina ir atlygis už budėjimus, kurių vidutiniškai per mėnesį būna 6-7. Tikri gydytojai ir be budėjimų uždirba 4000-5000 Lt „į rankas“. Iš pradžių nemokamai gyvenau ligoninėje, dabar nuomojuosi butą, nusipirkau automobilį.

– Lietuvoje stebėjote gydytojų imamus kyšius. Ar tikrai jų nėra Vokietijos medicinos sistemoje?

– Vokietijoje galioja tokia tvarka: jei pacientas labai patenkintas tavo darbu, palieka saldainių dėžutę, gali palikti 10-20 eurų kavai ir saldainiams. Viską atiduodame seselėms, pas kurias ateiname išgerti kavos. Kad kažkas reikalautų kyšio, kaip pasitaiko Lietuvoje, nebūna. Tai nesuvokiama, to nėra vokiečių mentalitete.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje tokie kyšininkavimo mastai?

– Problema ir žmonių kultūroje. Pas bobutes gajus sovietinis mąstymas: jei neduosiu kyšio, manęs negydys arba nugydys. Kitas dalykas, gydytojai uždirba per mažai: ne kiekvienam tenka šešeri metai intensyvių studijų, kurių metu negauni nieko. Net 100-200 Lt stipendiją gauna vienetai. O kur dar 6 metus trunkančios rezidentūros studijos.

Lietuvoje daug problemų. Kai pradėjome studijuoti, mus ragino nebijoti, esą viskas bus keičiama, pradedamos reformos. Praėjo penkeri metai, niekas nesikeitė, dabar grįžęs kalbėjausi su kolegomis – vėl niekas nepasikeitė.

Štai sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis kažkokias utopijas siūlo.

– Turite omenyje tai, kad ministras pasiūlė jauniems medikams atidirbti rajonuose? Kaip Jums idėja už nemokamas studijas atidirbti rajone, kur medikų trūksta?

– Iš socialinės pusės gerai, kad siekiama užpildyti tuščią sektorių, kai žmonėms neįmanoma gauti pagalbos. Iš mūsų pusės tai nesąmonė ir žmogaus teisių pažeidimas: tavo gyvenimas apribojamas – turi kažkam atidirbti, eiti kaip į lažą. Tai – visiška nesąmonė.

Jei atlyginimas būtų normalus, gydymo ir studijų galimybės kitos, tai, manau, niekas neprieštarautų, visi važiuotų. Bet kai to nėra, ką periferinėse ligoninėse daryti? Ten atvažiuoji, nusigeri ir miršti. Tokia liūdna statistika. Mes juokiamės: į Skuodą nuvažiavai, pradedi dirbti, nusiperki žemės, pasisodini bulvių ir gyveni. Kvaila.

– Anksčiau buvo kilusi diskusija, kad Lietuva paruošia ir užsieniui padovanoja puikius gydytojus ir šiems reikėtų už tai savo šaliai atsilyginti – atidirbti. Ar tai girdėdamas nesijaučiate išdaviku?

– Man labai įdomu, ar V. P. Andriukaitis suvokia Lietuvos medikų paklausą ir kokią pasiūlą siūlo. Ar jis suvokia, kad nėra kur dėti tų per metus paruošiamų 400 specialistų. Tegul mažina gydytojų krūvius, universitetų apsukas ir viskas bus normaliai. Medikų užtektinai, visi stengiasi likti didžiuosiuose miestuose, nes čia įmanoma uždirbti. Visi suinteresuoti savo gerove. Kiekvienas rūpinasi savo šeima ir sočia senatve. Sukišti į kaimus prievarta ir mokėti 1500 Lt – pragyventi įmanoma, bet daugiau nieko.

Kitas dalykas – jei V. P. Andriukaitis pasižiūrėtų, kiek lietuviai, grįžę iš užsienio, Lietuvoje išleidžia pinigų ir kaip kelia ekonomiką. Jis mato tik tiesiogines išlaidas.

– Kokias, Jūsų nuomone, sąlygas turi Lietuvoje likę bendrakursiai?

– Iš medicininės pusės jie daro, ko gero, dar daugiau negu aš: dauguma jų dirba Santariškėse ir Lazdynuose, kurios yra platesnio spektro ligoninės. Bet ir iš jų padarys tokius pat medikus, kokius dabar matome, nieko gero iš to nebus. Kaip stovime vietoje, taip niekas ir nesikeičia.

Palyginus su Santariškėmis, Kaunu ir Klaipėda, mano ligoninė nedidelė, bet techniniu požiūriu aprūpinta taip pat ar net geriau.

Jei turi svajonę, ar kažkas nepatinka Lietuvoje, gali čiuožti į užsienį ir pasižiūrėti ten. Patiks – pasiliksi, nepatiks – gali grįžti čia. Niekam dėl to problemų nekyla: vienas stipresnių nervų, jį bando uiti, jis nepalūžta, kitą uja, jis palūžta ir verkdamas grįžta į Lietuvą.

– Lietuvoje skundžiamasi dėl eilių pas specialistus. Kokia situacija Vokietijoje?

– Problemų yra ir ten. Tačiau iš principo Vokietijoje lengviau. Tai sisteminės problemos. Vokietijoje viską skirsto šeimos gydytojas. Mano požiūriu, jie tuo klausimu labai nekompetentingi, labai grybauja. Būna, pacientą siunčia ne pas tą specialistą, tada tenka skambinti šeimos gydytojui ir paaiškinti, kad nusiuntė ne ten. Dar reikia pasižiūrėti, kokius medikamentus pacientui paskiria.

Problema ta, kad šeimos gydytojai turi būti labai universalūs. Mes žiūrime plačiai, bet jie turi matyti dar plačiau, tad neretai nugrybauja.

Mindaugas Jackevčius