Medikų emigracijos priežastys atskleidžia gilias sveikatos apsaugos problemas(3)

Vilniaus universiteto Studentų atstovybė surengė diskusiją „Emigruoti negalima pasilikti. Kur kablelį deda medikai?“, siekdama išsiaiškinti, kokios priežastys lemia medicinos personalo emigraciją, ir bandydama rasti išeičių, kad situacija pasikeistų. O ji tikrai įdomi – nuolat kalbama apie medicinos specialistų trūkumą, nors kasmet studijas baigia keli šimtai žmonių. Kodėl jie neužpildo šio trūkumo?

Reklama

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) duomenimis, 2004–2014 m. pažymos dėl kvalifikacijos pripažinimo užsienyje išduotos apie 5300 sveikatos priežiūros specialistų (apytiksliai 500 per metus). Maždaug trečdalis prašiusiųjų yra 24–30 m. O Migracijos departamento statistika rodo, kad tik 10 proc. asmenų deklaravo apie išvykimą.

Taigi situacija, remiantis oficialia statistika, ne tokia ir baisi. Tačiau vargu ar ji atspindi tikrą emigracijos mastą, juolab – tikrąsias priežastis.

Baigia daugiau nei gali finansuoti

SAM Sveikatos išteklių priežiūros ir inovacijų valdymo departamento direktorė Justina Januševičienė sako, kad kasmet Lietuvoje vientisines medicinos studijas baigia apie 450, o į valstybės finansuojamas rezidentūros studijas priimami tik 362 jaunuoliai.

„Tai ir yra viena iš emigracijos priežasčių. Bet Lietuvoje tęsti studijas yra galimybių visiems. Juk galima stoti į mokamas studijas, ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių, pavyzdžiui, Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, ypač kardiologams ar pulmonologams. Žinoma, tokiu atveju atsiranda įsipareigojimų. Skatiname ir savivaldybes finansuoti rezidentų mokslus“, – tvirtino ministerijos atstovė.

Štai Antakalnio poliklinikos direktorius, prieš dešimtmetį buvęs sveikatos apsaugos ministro patarėju, Evaldas Navickas džiaugiasi, kad jo vadovaujama sveikatos priežiūros įstaiga tapo pirmąja Vilniuje, kuri finansuos kardiologo rezidentūros studijas.

Negerbia valdžia – negerbia visuomenė

Diskusijoje dalyvavusio žurnalisto Rimvydo Valatkos nuomone, tokia SAM statistika, kaip ir skelbiami paslaugų įkainiai ar atlyginimo dydis, yra absurdiški. Situacija tokia, kad greitai nebebus kam gydyti.

„Mes jau esame prisižaidę. Greitai nebebus kam mūsų „surinkinėti“. Tačiau kol valdžia negerbs medikų, tol jų negerbs žmonės. Mūsų valstietiška visuomenė niekada negerbs tokio, kuris, besimokydamas iki 31 metų, uždirbs šešis šimtus eurų. Pakeiskime tai, ir nuostata apie medikus pasikeis. Niekas negerbia įvaryto į kampą. O medikai yra įvaryti“, – įsitikinęs R. Valatka.

Žinomo žurnalisto teigimu, jau prieš 25 metus, kaip tai padarė Estija, Lietuvos valdžia turėjo pripažinti negalinti apmokėti visų paslaugų.

„Bet mūsų visuomenei patinka gyventi pasakų pasaulyje. Jei 1990 m. būtume nusprendę, kad valstybė suteikia tik skubią pagalbą, o už visa kita susimokame, ateityje mokėtume mažiau. Dabar lazda atsisuko prieš mus. Ateis laikas, kai išvykstančius medikus teks pakeisti kitų šalių specialistais“.

Sunkios emocinės darbo sąlygos

Pasak VU MF IV kurso rezidento, Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos nario Ryčio Masiliūno, šį rudenį apklausus apie 90 jau užsienyje (Vokietijoje, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Skandinavijoje) studijuojančių arba ketinančių išvykti rezidentų, paaiškėjo emigracijos priežastys.

„Dažniausiai išvykstama dėl sunkių emocinių darbo sąlygų (62 proc.), taip pat žemo darbo užmokesčio (58 proc.) ir prastų buitinių sąlygų (45 proc.). Tačiau jas sužinoję, mes nieko neišsiaiškinome. Juk po šiais teiginiais slepiasi labai gilios Lietuvos sveikatos apsaugos problemos, kiekvieną priežastį sudaro labai daug komponentų. Tarkim, po emocinėmis darbo sąlygomis slepiasi ir neigiamas visuomenės nusiteikimas prieš gydytojus. Arba dažnai kalbame apie pacientų teises, bet pamirštame, jog gydytojai jas taip pat turi“, – svarstė būsimasis neurologas.

Nėra karjeros galimybių

Lietuvos neurochirurgų draugijos pirmininko dr. Sauliaus Ročkos nuomone, specialistui, be tinkamo atlyginimo ir darbo sąlygų, svarbios karjeros, mokymosi bei tobulinimosi galimybės.

„Specialistu galima ir Lietuvoje tapti. Bet ar gydytojui, daugiau ir geriau dirbančiam nei kiti, yra karjeros galimybių, ar jis bus įvertintas? Pagal pareigybes pas mus yra gydytojai ir skyriaus vedėjai, kuriais taps nedaugelis. Ar mūsų gydytojai gali 40 proc. darbo laiko skirti mokslui, stažuotėms, konferencijoms, kaip yra Šveicarijoje ar Švedijoje? Biurokratijos pakanka ir Europoje, ir Amerikoje. Bet ten gydytojas turi kelias sekretores, kurios ir pildo dokumentus. Pas mus gydytojo pareiga – tvarkingai tvarkyti popierius“, – kliūtis medikų darbe vardija S. Ročka.

Išeitis – struktūriniai pokyčiai

LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Juras Požėla mano, jog jau seniai Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai reikalingi struktūriniai pokyčiai.

„Pirma, reikėtų kalbėti ne apie finansavimo vienai ar kitai sričiai didinimą, o kaip papildyti privalomojo sveikatos draudimo fondą. Todėl daugelis paslaugų turėtų būti mokamos, ypač tiems, kurie susirgo dėl netinkamo gyvenimo būdo – rūkymo, besaikio alkoholio vartojimo ir pan. Valstybė turėtų finansuoti tik būtinąją pagalbą. Antra, nors ir kaip skaudu, negalime kiekviename miestelyje turėti ligoninių su geriausia įranga. Todėl reikia pertvarkyti infrastruktūrą. Trečia, kai kurias išlaidas turėtų perimti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kai kurių rajonų ligoninėse žiemoja senukai. Pigiau būtų pastatyti ekonominės klasės viešbutį ir juos ten apgyvendinti. Dabar socialinės reikmės suryja apie trečdalį sveikatos apsaugos lėšų. Taip neturėtų būti. Ketvirta, iš šios srities reikėtų eliminuoti Valstybines ligonių kasas ir perduoti jas Finansų ministerijai, kad liktų nepriklausomos nuo dažnai besikeičiančių sveikatos apsaugos ministrų“.

Ilga diskusija atskleidė, jog mūsų sveikatos apsaugos sistema yra gerokai pašlijusi. Jai reikia skubios pagalbos. Antraip iš tiesų sergančiųjų gydymas bus tik sergančiųjų reikalas.