,,Kad ant senatvės nepakryptumei“ – krapai, medus ir dar šis tas (II)

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus saugo dviejų didžiųjų anykštėnų atminimą – Antano Baranausko (1835–1902), poeto, vyskupo, mokslininko, vertėjo ir farmacininko, rašytojo, muziejininko Antano Žukausko-Vienuolio (1882–1957). Jų ir taip plačius domėjimosi horizontus papildydavo vis naujos temos, tačiau abu giminaičius siejo tas pats interesas – liaudies medicina, požiūris į sveikatą. 

Tęsinys. Pirmą dalį skaitykite čia.

Ryšį su gamta jautė ir tuos pačius sveikatai palankius įpročius puoselėjo ir vėlesnės kartos Baranauskų giminės atstovas – Anykščių aptiekorius, pirmojo memorialinio muziejaus – A. Baranausko klėtelės – įkūrėjas ir globėjas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis.

Sudėtingą gyvenimo kelią nuėjęs žmogus autobiografijoje ,,Rudeniop“ yra paskaičiavęs, kad ,,3–4 nuošimčius“ gyvenimo jam ,,atėmė įvairios ligos ir negalavimai“, bet vis tiek iki paskutinio atodūsio sugebėjęs su viltimi ir meile žvelgti į gyvenimą.

,,75 metai ,,žmogaus gyvenime /.../ tai jau žmogaus gyvenimo vakaras, kitaip sakant, senatvė“, – teigė rašytojas savo jubiliejaus iškilmingame minėjime Vilniuje 1957 m. balandžio 7 d. – Prisipažinsiu, kad man mano gyvenimo senatvė ne mažiau maloni kaip mano jaunystės pavasaris“. Tikriausiai daugelis pasvajoja apie tokią senatvę, bet tik nedaugelis žino, kokiais keliais iki jos nueiti.

Dirbdamas vaistinėse, aptiekorius Antanas Žukauskas kiekvieną dieną skaitydavo receptus, o vieną, patį svarbiausią, tiesa, nerašytą receptą, palieka ir mums. Kaip rūpintis sveikata? Sūnėnui Rapolui Šalteniui (1908–2007) yra rašęs: ,,/.../ mus nudžiugino, kad esi sveikas ir patenkintas savo tarnyba ir dabar. O tai svarbiausia, kas reikalinga gyvenime“.

Sveikos gyvensenos pavyzdys

Rašytojas stiprios sveikatos nebuvo. Ir nors tekdavo atsidurti gydytojų rankose, klusnus pacientas nebūdavo.

,,Visada nervindavosi, kad reikia gulėti, kad gydytojai per daug varžo, per daug iš ligonio reikalauja“, ir ne visada norėdavo tiksliai pildyti gydytojų nurodymus.

Su ligomis ir senatve rašytojas kovojo savaip. Atrodo, ir rašytojo pomėgiai tarnavo jo sveikatai. Visiems, kas jį pažinojo, A. Vienuolis buvo sveiko gyvenimo būdo pavyzdys.

A. Vienuolis visur labai mėgo švarą ir tvarką, bet prabangos ir patogumų neieškojo. Tvarka pirmiausia atsispindėjo jo aiškiame dienos režime: keldavosi labai anksti ir rašydavo; ,,po poros valandų imdavo cypauti, girgždėti balkonas – rašytojas mankštindavo sąnarius ir gėrė tyrą orą, kurį visada laikė svarbiausiu vaistu“. Tada pusryčiaudavo. Tarp daugybės dienos darbų ir rūpesčių būtinai atrasdavo laiko pasivaikščiojimui.

Rašytojo darbai, kalbos, kūriniai, pažįstami žmonės – viskas liudija jį buvus nepaprastai artimą su gamta. Gyvenimas nė kiek nepakeitė mažojo Užuožerių Untaniuko [Antanas Žukauskas gimė Ažuožerių kaime] – tikro gamtos vaiko.

Atsigaudavo gamtoje

Sesuo Konstancija (Žukauskaitė-Pavilonienė (1885–1970) taip prisimena savo brolį, Liepojos gimnazistą: ,,Parvažiavęs atostogų, tik gamta ir gyveno. Dažnai miegodavo plačioje obelyje, įsitraukęs drobynas ir pasiklojęs patalą arba ant prieklėčio“. Valandų valandas praleisdavo braidydamas po Ažuožerių laukus ir pievas ar šile klausydamasis paukščių čiulbėjimo.

Ir visą gyvenimą labiausiai nusiramindavo, atsigaudavo gamtoje. Sakydavo: ,,Ramus, patenkintas esu gamtoj, o tarp žmonių – kenčiu /.../. Jei aš nematau dangaus, gėlių, nekvėpuoju grynu oru, man kalėjimas“.

Dažnai galėdavai sutikti rašytoją vaikštantį Anykštos pakrantėmis, anksti rytą ar vakare bežingsniuojantį į šilelį. Vienuolis nemėgo sėdėti vienoje vietoje ir kiekvieną laisvą valandėlę praleisdavo gamtoje. Eidavo jis greitai, tankiais žingsniais, lazda pasiremdamas, visuomet susimąstęs, bet žvalus, palinkęs kiek į priekį. Lankydavo gimtąjį Ažuožerių kaimą, lydėdavo savo svečius, turistus po Anykščių apylinkes.

Viešnagės Plateliuose, kur gyveno jo sūnus Stasys Žukauskas (1914–1992), metu didelį įspūdį paliko Plokštynės miškai, iš kurių karštą vasaros dieną, vėjeliui nuo miško pūstelėjus, padvelkdavo sakais ir miško aromatu. ,,Tai gryna sveikata“, – sakydavo.

Gryno oro poveikis

Niekada nepraleisdavo galimybės pabuvoti prie jūros. ,,Sunku, rasit, ir visai negalima aprašyti to jausmo, to malonumo, kada anksti rytą išeini į pajūrį ir pilna krūtine kvėpuoji grynu jūros oru“, – rašė Vienuolis kelionių apybraižoje ,,Krymo įspūdžiai“. Gryno šviežio oro poveikį sveikatai rašytojas ypač pabrėždavo. Ne tik pats juo mėgaudavosi, tą daryti ir suprasti buvimo gryname ore naudą mokė ir kitus – šeimą, pažįstamus, savo mokinius, net ir skaitytojus.

Sūnus Stasys pasakojo, kaip vaikystėje buvo pratinamas būti kuo ilgiau gryname ore ir taip puoselėti sveikatą: prisimindamas savo vaikystėje patirtus įspūdžius, rašytojas ir sūnui vienoje iš sodyboje augančių obelų įtaisė namelį – guolį, ir vasarą kartu su sūnumi ten nakvodavo. Būdamas gamtoje, ragindavo išeiti iš namų ir kitus. Jei žmona tik likdavo kambaryje, skaitydavo ar megzdavo, A. Vienuolis tuoj šaukdavo: ,,Mamut, eikš čia – reikia grynu oru kvėpuoti!“

Pliauska po sprandu

Rašytojo augintinė Sofija Baranauskaitė (Stankevičienė, g. 1929) atsimena, kad anksti pavasarį, vos tik oras atšildavo, Tetušiukas, kaip šeimoje vadindavo A. Vienuolį, atidarydavo duris į balkoną ir imdavo degintis saulėje, gulėdamas ant suolo balkone.

O kartais, ,,tai jau būdavo vidurdienį ar į pavakarę, atsiguldavo ant suolo aukštielninkas ir visad pasidėjęs pliauską po sprandu. Iš pradžių toks rašytojo įprotis labai stebino, vėliau atrodė, kad kitaip ir būt negali. Toji beržinė pliauska visada būdavo ant suolo, kad nereiktų jos ieškoti. Gulėdavo nuo keliolikos minučių iki valandos – įvairiai. Man atrodo, kad nemiegodavo. Galbūt tai būdavo jo apmąstymų valandėlės, kūrybos tęsinys... Nereaguodavo tada į nieką: ateinančius ir išeinančius žmones, ekskursijas ir pan. Niekas iš artimųjų jo tada nekeldavo. Suolas buvo toliau nuo vaikščiojamojo tako, ir praeiviai rašytojui netrukdydavo“. Sakydavo, kad toks poilsis – pats geriausias.

Sveikos gyvensenos įgūdžių mokė ir savo mokinius, kuriems Anykščių gimnazijoje dėstė rusų kalbą. Mokiniai pasakojo, kaip rašytojas reikalaudavo, kad vaikai pertraukų metu išeitų iš klasės. Pasibaigus pamokai mokytojas atsistodavo, nusiimdavo juodais rėmais akinius ir, pakėlęs ranką, sušnekdavo: ,,Na, iš klasės, iš klasės... atidarykit langus.... išvėdinkit... grynas oras – sveikata“. Neduodavo mokiniams ir stovėti koridoriuje. Liepdavo vaikščioti. ,,Prašau, pajudėkit, sustingsit“. Jei mokiniai neklausydavo, A. Vienuolis užsigaudavo.

Lankydamas pažįstamus, ypač susirgus, visuomet atkreipdavo dėmesį į vietą, kurioje stovi lova. Jei arčiau durų, – šeimininką pagirdavo. ,,Gerai, – sakydavo, – išsivėdins“.

Gyvenimo variklis – judėjimas

Judėjimas buvo kitas rašytojo gyvenimo variklis. Suktais, stačiais laiptais kasdien po daugybę kartų tekdavo laipioti į namą, į butą; apeidavo Anykščių apylinkes, o išsiruošusiems kartu pažįstamiems ar svečiams suspėti neretai būdavo tikras iššūkis.

Sodybos kieme, prie namų, kaip pats rašytojas sakydavo, ,,ant kluono“, vaikščiodavo bet kokiu oru, neretai net po keletą kartų per dieną. Bet ir čia tai nebūdavo lėti, orūs pasivaikščiojimai. Visur ir visada eidavo greitai, smulkiais žingsneliais, primenančiais bėgimą. Todėl ne vienam bendrakeleiviui, išsiruošusiam kartu, neretai tekdavo iš tikrųjų bėgti.

Už miestelio keliaudavo toli, sugrįždavo negreit. Labai mėgdavo eiti į savo gimtąjį Ažuožerių kaimą pasikalbėti su senais pažįstamais, aplankyti nuo vaikystės žinomas vietas. Kelias nuo namų vien iki kaimo netrumpas – tenka sukarti gerų penketą kilometrų. Bet ir atgal grįžtantį sutikus pavėžėti ne visada prikalbindavai – sakydavo: reikia pavargti, kad geriau valgyčiau.

Rašytojo vaišės

Maistą mėgo paprastą, lengvą, valgė saikingai, vakarais valgydavo tik truputį. Labiausiai mėgdavo žuvį, paprastai virtą, tik ,,kad kvepėtų dumblu“. Sakydavo: ,,jei jau gausi žuvies, tai man nieko daugiau ir nereikia“. Tačiau saldumynais pasmaguriauti neatsisakydavo.

Daug dėmesio skyrė vaikų mitybai: neleisdavo gerti nevirinto vandens ar pieno, valgyti gerai neprinokusių vaisių ir uogų. Atrodo, kad esminis kriterijus renkantis maistą jam buvo, ar tai ,,palanku sveikatai“ (,,valgyk valgyk, nesivaržyk, jeknos labai sveika, aš jas ir mėgstu, ir noriai valgau“). Daug nemalonių potyrių ne vienam svečiui sukėlė rašytojo vaišės, kuriose tekdavo pirmąkart paragauti pomidorų. O rašytojas tik stebėdavosi – visas pasaulis vartoja, taip ,,palanku sveikatai“, o jie raukosi!

Mažiausioji Žukauskų augintinė Ritutė (Ruigytė-Praninskienė, g. 1948) pasakojo, kaip Tetušiukas visiems sakydavo, kad valgyti reikia neskubant, kiekvieną kąsnį daug kartų kramtyti. Todėl jai tekdavo užduotis – priminti tai Tetušiukui valgant, nes pats vis užmiršdavo, kad turi valgyt lėčiau. ,,Už tai Tetušiukas mane pabučiuodavo“.

O štai dėl alkoholio vartojimo ir rūkymo priminti niekam netekdavo. Nepeikdavo tik sauso vyno, nors ir tą vartodavo saikingai, neretai atsiskiesdavo vandeniu. Svečiams pavaišinti turėdavo tik sauso gruziniško, bet ir jo įpildavo tik gomuriui sudrėkinti. Turėjo rašytojas tam savą normą – ,,nereikia perdauginti“, sakydavo. Nebuvo jis ir alaus mėgėjas, net ir limonado. Kai sūnus Stasys jo įsigeisdavo, Tetušiukas tuoj jam atsakydavo: ,,limonadas dažnai nevirinto vandens, dar kokiomis ligomis užsikrėsi“.

Girtais bjaurėdavosi, nekentė tabako kvapo. Dėl to uolusis aptiekorius neretai ir klientus prarasdavo, nes apsilankius prisirūkiusiam klientui, dažnai nesusilaikydavo nepaaiškinęs apie rūkymo žalą sveikatai. Tie, negebėdami suprasti gerų rašytojo ketinimų ir stokojantys sąmoningumo, aišku, įsižeisdavo ir kitą sykį prireikus eidavo jau į kitą aptieką, kur gudrusis aptiekorius aptarnaudavo visus, atnešančius jam pelną. 1930 m. rašė: ,,Aš aptiekoj drausdavau rūkyti, ir abelnai aptiekoje nerūkoma, ir ūkininkai to negali suprasti ir mūsų aptiekos vengia“.

Vandens procedūros

Dar vienas ne tik malonumo teikiantis, bet ir sveikatą stiprinantis rašytojo įprotis – vandens procedūros. Būdamas gamtoje A. Vienuolis niekada neaplenkdavo vandens telkinio – labai mėgo maudytis. Vasarą maudydavosi jūroje Palangoje, būdamas Anykščiuose iki pat šalčių maudydavosi Šventojoje, lankydamas Kaukazo kalnus lįsdavo po lediniu kalnų upokšniu, neatsisakydavo, progai pasitaikius, ežere paplaukioti valtimi ar leistis į kelionę baidare. Vandens maudynėms blogo oro nebūdavo. Kompozitorius Vitolis Baumilas (1928-1991), viešėjęs pas rašytoją Anykščiuose, prisimena: ,,Ir štai vieną, tačiau gana šaltoką rytą mes pasileidome Šventąja žemyn. Ir aš pamačiau, koks šis senukas jaunas: mums prieš akis ne kelių kilometrų kelias, o senukas taip žengia lazdele pasiramsčiuodamas, kad aš vos spėju kartu. Tačiau tai tik pradžia; apie pusiaudienį susėdom ant Šventosios kranto pailsėti, užkandom /.../ ir štai A. Vienuolis – Žukauskas sako man: ,,Na ką, mielas tamsta? Išsimaudysim?“. Aš, žinoma, pagalvojau, kad jis juokauja; vis dėlto ruduo, vanduo šaltokas. Tačiau tai buvo ne juokai ir matau /.../ kad rašytojas tik pūkšt į vandenį ir šaukia man: ,,Na, mielas tamsta, greičiau! Ant kranto vėjas pučia!“ O rašytojas Mykolas Sluckis (1928-2013) prisimena tokį A. Vienuolio paskatinimą šalto vandens pabūgusiems ir ant kranto dvejojantiems: ,,Vanduo stingdė it ledas, o Vienuolis, raudonas ir labai patenkintas, šaukė mums: ,,Vandenėlis kaip kalnų šaltinio. U-ta-ta! Lįskit! Visus griekus nuplauna!” Stebėdavosi ir didmiesčių kolegos, o ką besakyti apie jo gimtojo miestelio kaimynus, kitus pažįstamus, juk tikrai nedaug 70-mečių anykštėnų ryte nubudę bėgdavo į upę maudytis. Vandens procedūros, maudynės, plaukimas – tai buvo būtina jo sveikatos stiprinimo plano dalis.

Kas suteikdavo prasmės?

Kita – mėgstamas, prasmę gyvenimui suteikiantis darbas, nes, pasak rašytojo, ,,tik gamta ir darbas gali žmogui suteikti tikrą džiaugsmą ir pasitenkinimą, o ne civilizuoto žmogaus sugalvoti pasilinksminimai“. Gili meilė gimtam kraštui ir jo žmonėm surikiuodavo į eilę daugybę darbų ir rūpesčių, kuriuos įveikdavo kantriai, su didžiausiu atsidavimu idėjai. Anykštėnai ir to meto svečiai atmena rašytoją Vienuolį kaip uolų muziejininką, savo gimtojo krašto propaguotoją.

Visa tai padėdavo likti jaunatviškam, stiprino sveikatą, nors pasitaikydavo ir liūdnų akimirkų. ,,Aš greit suklumpu, bet greit ir atsikeliu, ir reikia tik vieno kito šviesesnio spindulėlio“, – rašė jis žmonai 1930 m. Paklaustas, kur ieškąs nusiraminimo sunkiomis gyvenimo valandomis, rašytojas 1956 m. yra sakęs: ,, Klausantis nuostabios vargonų muzikos. Tuomet aš atitolstu nuo kasdienybės, bendrauju tik pats su savimi, savo sąžine, lieku niekieno nevaržomas. Vargonų gaudesys suvirpina visas gysleles ir kenčiančiai sielai“.

Rašytojo valios pastangų, tinkamo gyvenimo būdo ir atitinkamų pomėgių dėka aplinkinius žavėjo jo metus tarsi pamiršusi energija, optimizmas. ,,Argi senatvę nužymi metų skaičiai, o ne vidinė žmogaus nuotaika?“ Pats stengėsi džiaugtis gyvenimu, planuoti naujus darbus nepaisydamas vis užklumpančių ligų. 1956 m. viename laiške kolegai rašė: ,,mums priartėja gyvenimo ruduo su visomis jo negerovėmis, bet nepasiduokime“. Šios nuostatos laikėsi ir pats.

Draugystė su žolynais

Metams bėgant, ligų gausėjo, tad neapseidavo ir be gydytojų įsikišimo. Tačiau iki mirties laikėsi savo gyvenimo recepto. Įpusėjęs 75-uosius, rašytojas sveikatą įvertina taip: ,,krutu aš neblogai /.../ O tai vis dėka ne vaistams, o protingam užsilaikymui: į antrą aukštą lipu tik pailsėdamas, į trečią – visai nelipu“. Tas ,,protingas užsilaikymas“ rašytojo kartą nusakytas žodžiais: ,,krapai, medus ir dar šis tas“.

Prie to ,,protingo užsilaikymo“ visą gyvenimą prisidėjo ir jo iš vaikystės atsinešta draugystė su žolynais, žinios apie vaistinguosius augalus. Juos vartodavo susirgęs pats ar gydydamas artimuosius ir pažįstamus, turėdavo ir vaistinėje visokių kvapnių žolelių, iš kurių gamindavo įvairius vaistus ar rekomenduodavo gerti arbatą.

Vienas vaistažoles augindavo savo darže su žmona patys (kaimynai vis matydavo, kaip ,,Žukauckas ir Žukauckienė vis gnaibo ramunių žiedus“), kitų pririnkdavo ir atnešdavo apylinkių moterėlės, dar kitų gaudavo už vertingus patarimus, pamokymus, kaip tas žoleles ar šakneles vartoti, lankydamas pažįstamus. Dar vaikystėje jau mokęs seserį Konstanciją: ,,Vieną kartą paėmęs kažkokių žolelių, paklausė manęs: ,,Šita kaip vadinas? – Aš atsakiau, kad nežinau. – ,Ot, – sako, laukų gyventoja, ir nežinai – čia gi naktinyčia, o čia čiobrelis.“

Juos rašytojas labai vertino. Keliaudamas po apylinkių pievas ir pamiškes, svečiams ar lydimiems turistams suradęs visuomet nuskindavo parodyti čiobrelių sakydamas, kad čia labai geri vaistai. Jo kūriniuose ligoniai taip pat dažnai gydomi ,,liepų žiedų su čiobreliais“ arbata. Labai vertino ir krapus. Kaimynė Kamilė Čižienė (1899-1985) pasakoja apie dažnai pas juos besisvečiuojantį kaimyną: ateidavo, ,,krapų darže prisibrukdavo saujas ir tiesiai gerklėn – sako, labai širdžiai sveika“. Todėl pati skubindavosi prisirinkti sėklų kitiems metams, kol sveikuolis kaimynas visų nesusirinko.

Pirmiausia pas Žukauckų

Savo patirtimi ir žiniomis noriai dalindavosi su kitais. Aplinkiniai Vienuolį laikė daugiau daktaru nei vaistininku. Susirgai – ,,pirmiausia pas Žukauckų“. Ir šiam, ,,nori nenori, tenka patarinėti, duoti vaistus savo atsakomybėn“. Aiškindavo žmonėms, kokio režimo susirgus laikytis, kaip maitintis.

Kolegos taip pat sulaukdavo patarimų. Poetas Antanas Miškinis (1909–1983) pasakoja, kaip Vienuolis išvardijo ,,keletą vaistų pavadinimų , kuriuos reikia visada turėti namuose, o kitus ir kišenėje. Labiausiai, atsimenu, rekomendavo konvalijų lašus. Sakėsi ir pats naudojasis“.

Ypač dėmesio skirdavo atsineštinės klientų taros švarai. Aptiekorius Vienuolis labai pykdavo ir nervindavosi, jei kas su nešvariu buteliuku ateidavo vaistų. ,,Daugiau su nešvariu buteliuku nebeateikite! Kaip negėda! Koks tamsumas!”. Ir supildavo į savus, vaistinės, indelius.

Juk sveikatą saugome (arba jai kenkiame) įvairiais būdais, todėl rašytojas Antanas Vienuolis stengėsi visapusiškai šviesti žmones: tiek savo pavyzdžiu, tiek perduodamas savo patirtį ir žinias. O svarbiausioji jų – abiejų anykštėnų šviesuolių skelbta – sveikatą saugoti reikia visą gyvenimą, ypač, kol jos dar yra. Kaip sakydavo Antanas Baranauskas, ,,sveikatą laikyk palūdzoje, kad ant senatvės nepakryptumei“.

Parengė Raimonda Sakalauskaitė, muziejininkė