Gelbėja kitus, o kas padės medikams?

Apie perdegimą šiandien kalbama vis dažniau, tačiau sveikatos priežiūros specialistų bendruomenėje jis vis dar dažnai lieka nepastebėtas. Nuolatinė atsakomybė už pacientų sveikatą, įtampa dėl klaidų kainos ir ilgos darbo valandos sukuria emocinį krūvį, dažnai slepiamą po profesine ramybe. Kol šypsena tampa kauke, o vidinis nuovargis – kasdieniu, bet nutylimu palydovu. 

Medikai labiau pažeidžiami

Psichologė Ugnė Juodytė pasakoja, kad nors apie perdegimą kalbama vis dažniau, sveikatos priežiūros specialistų bendruomenėje ši tema išlieka itin aktuali dėl didelės emocinės naštos.

„Sveikatos priežiūros specialistai nuolat susiduria su pacientų skausmu, nerimu ir didžiule atsakomybe. Aukšti reikalavimai ir klaidų netoleruojanti aplinka dažnai veda į išsekimą, kurį patvirtina ir tyrimai. Pandemijos laikotarpiu net 63 proc. medikų nurodė patiriantys bent vieną perdegimo simptomą, vėliau rodikliai kiek mažėjo, tačiau išlieka aukšti, nepaisant trumpalaikio pagerėjimo“, – sako psichologė U. Juodytė.

Jos teigimu, perdegimą dažnai lemia darbo sąlygos, pavyzdžiui, medikai dažnai dirba naktimis ir miega mažiau, o odontologai įprastai ne tik gydo, bet ir vadovauja savo klinikoms, rūpinasi komanda ir finansais. Taip pat prisideda įtampa dėl infekcijų kontrolės, technologiniai reikalavimai, ilgos darbo valandos.

„Čia dažniau atsiranda vidinis konfliktas: nori padėti pacientui taip, kaip būtų geriausia, bet sistema ne visada leidžia. Po klaidų ar sunkesnių situacijų medikai ir odontologai neretai ilgai nešiojasi kaltę ir nerimą. Be to, odontologo darbe kūnas nuolat įsitempęs: nepatogi pozicija, darbas arti paciento veido, smulkūs judesiai. Visa tai kuria nuolatinę įtampą“, – dalijasi U. Juodytė.

Dažnai prasideda nepastebimai, bet galima atpažinti

Perdegimas dažnai prasideda nepastebimai – nuo smulkmenų: žmogus tampa uždaresnis ar irzlesnis, dažniau vėluoja ar perdarinėja darbus, sunkiau priima sprendimus, skundžiasi prastu miegu, galvos ar nugaros skausmais, geria daugiau kavos, vengia susitikimų ar kontakto su pacientu.

„Perdegimas pirmiausia smogia pačiam žmogui: krenta nuotaika ir motyvacija, daugėja nerimo, tampa sunkiau susikaupti, prastėja miegas, dėmesys ir atmintis, kūnas įsitempia ir skauda, o galvoje sukasi įkyrios mintys. Namuose atsiranda daugiau irzlumo, cinizmo ir atsiribojimo, mažėja kantrybė artimiesiems“, – pasakoja psichologė.

Neišspręstas perdegimas ilgainiui virsta pavojingu uždaru ratu – mažėja empatija pacientui, didėja klaidų rizika, o kaltės jausmas po nesėkmių tik gilina emocinį nuovargį. Po sudėtingų situacijų medikas gali ilgai nešiotis kaltę ir nerimą (vadinamasis „antrosios aukos sindromas“), o tai dar labiau didina klaidų riziką ateityje.

Žodžiai, kurie gydo, ir tie, kurie žeidžia

Paklausta, kaip pats specialistas, pajutęs perdegimo simptomus, gali sau pagelbėti, psichologė rekomenduoja pirmiausia sustoti ir savęs paklausti, kas su manimi vyksta.

„Pavyzdžiui, galima įsivardinti tris dalykus: kokį pojūtį jaučiu kūne, kokios emocijos ir mintys kyla. Ir užduoti sau antrą klausimą: kokį vieną dalyką galiu padaryti šiandien, kad būtų bent vienu procentu lengviau? Svarbu leisti sau jausti, o ne raminti, kad tai laikina ir išsispręs savaime“, – sako U. Juodytė.

Psichologė pabrėžia, kad bendraujant su galimai perdegimą patiriančiu žmogumi labai svarbu parinkti tinkamus žodžius. Net geriausi ketinimai gali sukelti atvirkštinį efektą, jei žmogus jaučiasi menkinamas ar nesuprastas, todėl pagrindinė taisyklė – klausk ir klausyk.

„Žodžiai veikia kaip signalai nervų sistemai – ar čia saugu, ar gresia vertinimas ir gėda. Kai girdi frazes „susitvarkyk“, „visiems taip būna“, „tiesiog labiau pasistenk“, žmogus užsiveria, pradeda jausti kaltę, save kritikuoti. O kai sakome „matau, kad tau sunku“, klausiame, kas labiausiai vargina ar kokių poros darbų šią savaitę galėtum nedaryti – įvardijame realybę, ribas ir duodame konkretų pasiūlymą – smegenys pereina iš gynybos į sprendimų paiešką“, – dalijasi U. Juodytė.

Ji nerekomenduoja sunkumus patiriančio žmogaus iš karto klausti, ar tai – perdegimas, nes net specialistams dažnai sunku jį atskirti nuo kitų būklių. Pradžioje verta tiesiog kalbėti apie faktus – kas šiuo metu vyksta, ir apie žmogaus poreikius.

Svarbiausia – edukacija

Perdegimas – tai ne silpnumas ir ne asmeninė nesėkmė, o signalas, kad nutrūko ryšys su savimi ir savo poreikiais.

„Dviejų savaičių atostogos ar mintis, kad viskas savaime praeis, neveikia. Reikia mokytis kalbėtis kitaip – tiek su savimi, tiek su kolegomis. Ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje dar to mokomės, nes tik dabar aiškėja, su kuo susiduriame, kiek žmonių tai patiria. Tad dabar tiek medikų bendruomenei, tiek apskritai visuomenei svarbi edukacija ir atviri pokalbiai“, – pabrėžia psichologė.