Kai sugrįžta pirmieji žingsniai: vaikų reabilitacijos istorijos

Kai vaikas po sunkios traumos pirmą kartą atsistoja ant kojų, šeimai tai nėra tik medicininis rezultatas. Tai akimirka, kurioje telpa baimė, laukimas, specialistų darbas ir viltis, kad gyvenimas po truputį grįš į įprastas vėžes. 

Per pirmuosius metus Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos klinikoje tokių akimirkų buvo ne viena. Vieniems vaikams čia teko iš naujo mokytis vaikščioti, kitiems – atgauti judesius ar sustiprėti po traumų, dar kitiems – išmokti daugiau savarankiškumo kasdienybėje. Šalia jų visą šį laiką buvo ne tik moderni įranga, bet ir specialistų komanda, kuri reabilitaciją supranta kaip nuoseklų darbą kartu su vaiku ir jo šeima.

Prieš metus atnaujintoje Vaikų reabilitacijos klinikoje įdiegti robotizuoti eisenos treniruokliai, rankų funkcijos atkūrimo sistemos, kompiuterinė judesio analizė, sensorinis kambarys bei terapinė virtuvė. Tačiau šiandien vis aiškiau matyti, kad didžiausi pokyčiai gimsta ne vien iš įrangos.

„Technologijos padeda, tačiau jos nėra reabilitacijos esmė. Svarbiausia – vaikas, jo šeima ir komanda, kuri kartu kelia tikslus ir ieško geriausio kelio į priekį“, – sako Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos klinikos vadovė doc. Indrė Bakanienė.

Per metus klinikoje suburta daugiadalykė komanda – gydytojai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, klinikiniai logopedai, medicinos psichologai, socialinis darbuotojas, menų terapeutai, slaugytojai ir kiti specialistai. Jie dirba kaip viena komanda: kartu vertina vaiko būklę, aptaria pažangą, kelia individualius tikslus ir ieško sprendimų net sudėtingiausiais atvejais. Vienas esminių principų – į šeimą orientuota reabilitacija, kai tėvai tampa ne stebėtojais, o lygiaverčiais proceso dalyviais. Jie dalyvauja aptarimuose, kartu su specialistais priima sprendimus, mokosi, kaip padėti vaikui kasdienėje aplinkoje ir tęsti pradėtą pažangą namuose.

Šį požiūrį geriausiai atspindi šeimų patirtys. Devynerių Austėja į Kauno klinikas atvyko po girnelės lūžio – mergaitė beveik nelankstė kojos per kelį. Mama pasakoja, kad į reabilitaciją ji atvyko su labai ribotu judesiu, o išvyko pasiekusi gerokai didesnę judesio amplitudę. „Kojytė dar pavargsta, bet pagrindinį darbą padarė Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos klinikos specialistai. Mums čia tikrai labai padėjo, galima sakyti – išgelbėjo. Svarbiausia buvo nuoseklus specialistų darbas ir jų dėmesys – esu labai dėkinga visiems, kurie dirbo su mano dukra“, – sako ji.

Keturmetė Arana į Kauną buvo atvežta po staigaus kraujagyslės plyšimo galvoje. Po skubios operacijos jos kairė kūno pusė buvo paralyžiuota, todėl teko iš naujo mokytis sėdėti, stovėti ir vaikščioti.

„Iš pradžių ji negalėjo nei atsisėsti, nei pastovėti, o išėjome jau taip, kad pati vaikščiojo savo kojomis“, – pasakoja mama. Nors iki visiško atsistatymo dar laukia ilgas kelias, ji pabrėžia, kad pradžia buvo itin svarbi: „Dar negalime sakyti, kad viskas baigta, bet čia ją, kaip sakoma, pastatė ant kojų.“

Dvylikametė Akvilė Keitė iš Airijos, kurioje gyvena nuo gimimo, į Lietuvą buvo grįžusi atostogų, tačiau nelaimingai susižeidė leisdamasi nuo kalno su čiuožyne ir patyrė sunkią galvos traumą. Po operacijos šeima nežinojo, ko tikėtis – ar mergaitė vaikščios, kalbės, atsimins.

„Pirmą savaitę buvo labai sunku, nes niekas nežinojo, kas bus. Dešinė kūno pusė buvo nevaldoma. Bet po truputį ji pradėjo atsistatyti ir gana greitai atsistojo ant kojų“, – pasakoja mama. Vaikų reabilitacijos klinikoje mergaitė praleido daugiau nei mėnesį, o daug dėmesio buvo skiriama ne tik fiziniam atsistatymui, bet ir kasdieniams įgūdžiams – savarankiškumui, gebėjimui pasirūpinti savimi.

„Specialistai stebėjo, kiek ji gali padaryti pati“, – sako mama.

Per pirmuosius veiklos metus Vaikų reabilitacijos klinikoje suteikta daugiau nei 3000 gydytojų ir raidos specialistų konsultacijų, beveik 7000 ankstyvosios reabilitacijos dienos stacionaro lovadienių, atlikta apie 17 tūkstančių medicininės reabilitacijos procedūrų, o stacionare gydyta daugiau nei 200 vaikų. Šie skaičiai rodo ne tik augantį paslaugų poreikį, bet ir tai, kad pagalba pasiekia vis daugiau šeimų.

Čia dirbama su įvairių poreikių vaikais – patyrusiais traumas, turinčiais judėjimo ar raidos sutrikimų, tačiau, kaip pabrėžia doc. I. Bakanienė, svarbiausia ne diagnozė, o vaiko galimybės ir kasdienis gyvenimas.

„Mūsų tikslas – ne tik atlikti procedūras. Siekiame, kad vaikas ir šeima suprastų, kaip tęsti pažangą namuose, kaip stiprinti gebėjimus kasdienėse situacijose. Būtent ten prasideda tikroji reabilitacijos prasmė“, – sako ji.