Nijolė Goštautaitė Midttun. Įdomesni bandymai paveikti narkotikų politiką Lietuvoje

Šiemet, lapkričio 3 d. vakarą, Lietuvos nevyriausybinės organizacijos (NVO) kavinėje „Mano Guru“ susitiko su Vidurio ir Rytų Europos bei Vidurinės Azijos regioninės narkotikų politikos komisija. Komisarų inicijuoto susitikimo kvietime buvo nurodyta, kad tikimasi išgirsti NVO nuomonę apie narkotikų politikos reformai kylančius iššūkius Lietuvoje. Nors kviečiančios pusės pareigų pavadinimas keistokas, bet visi jie anksčiau buvę aktyvūs politikai, diplomatai, Jungtinių Tautų pareigūnai ir tarptautinių organizacijų vadovai. Dabar šie žmonės veikia kaip „nevyriausybininkai“, kuriuos finansuoja turtingi filantropai, tokie kaip R. Branson, B. Gates, G. Soros, tarptautinės organizacijos (Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos).

Susitikime dalyvavo buvęs LR Sveikatos ministras ir Europos komisaras Vytenis Andriukaitis, šiuo metu veikiantis kaip Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) specialusis pasiuntinys Europai, buvęs Prahos meras P. Bem, prof. M. Kazatchkine Prancūzijos diplomatas ir mokslininkas daug metų dirbęs ŽIV susirgimų gydymo ir prevencijos srityje, buvęs Globalaus fondo vadovu bei V. Tymoshenko, buvęs Ukrainos Valstybinės narkotikų kontrolės tarnybos viršininkas ir atstovas JT Narkotinių medžiagų komisijoje. Dalyvius lydėjo Raminta Štuikytė, kurią Lietuvos NVO taryba prieš dvejus metus, tokio pat žvarbaus lapkričio 25 dieną delegavo į Tarptautinę narkotikų kontrolės valdybą. Anksčiau ji daug metų dirbo narkotikų žalos mažinimo srityje. Susitikimui vadovavo šios komisijos vadovas, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasnievskis.

Susitikime komisarai empatiškai klausėsi organizacijų atstovų, entuziastingai pritariančių dekriminalizavimui, dalinosi jausmingomis deklaracijomis apie priklausomybės priežastis, nes „narkotikus vartoja ne iš gero gyvenimo“, pasakojo istorijas kaip dekriminalizacija padeda apsaugoti jaunus žmones nuo kalėjimo. V. Andriukaitis į „Galiu gyventi“ organizacijos atstovų užuominas apie tai, kad sunku užsitikrinti palaikymą net ir tradiciškai palankesnėse dekriminalizavimui partijose, atsakė pažadu panaudoti savo įtaką socialdemokratams, šviesti jos narius ir vadovybę.

Santūriau komisarai sutiko raginimą pripažinti faktą, kad dekriminalizavus mažo kiekio narkotikų turėjimą savo reikmėms, narkotikų vartojimas šalyje padidės. Tai neturėtų tapti priežastimi atsisakyti dekriminalizavimo kaip koncepcijos, bet būtina tam tinkamai pasirengti: finansuoti veiksmingas gydymo programas, reabilitacijos bendruomenes, pagalbą šeimos nariams ir teisėsaugai. Tokių organizacijų kaip Vilniaus arkivyskupijos Caritas, bendruomenės „Aš esu“, Psichikos sveikatos iniciatyva, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos atstovų nuomone, kartu su pataisomis reikia skubiai skirti didesnį finansavimą ir plėtoti pagalbą vartotojų artimiesiems, gydymo ir socialines paslaugas. Beje, nukreipus daugiau lėšų teisėsaugai, siekiant mažinti visų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo keliamą žalą ir nuostolius (vagystes, plėšimus, smurtą artimoje aplinkoje), galimai stiprėtų pareigūnų bei savivaldybių palaikymas dekriminalizavimo pasiūlymams.

Susitikime psichiatro išsilavinimą turintis P. Bem kiek nustebino dalyvius, sakydamas, kad narkotikų vartojimo padidėjimą galima lengvai spręsti padidinus pakaitinės terapijos metadonu prieinamumą. Tačiau dirbantys šioje srityje, žino, kad ši pakaitinė terapija veiksmingai padeda sumažinti tik opioidinių narkotikų keliamą žalą, įkalinimą, bendras sveikatos problemas, tačiau negydo priklausomybės, ir nepritaikoma esant kitoms priklausomybėms ar žalingam vartojimui. Vis dėlto, tolimesnei diskusijai atsirasti neliko laiko. Susitikimas baigėsi po G. Dovbakh, Vilniuje įsikūrusios Eurazijos žalos mažinimo asociacijos (EHRA) direktorės, raginimo efektyviau finansuoti nevyriausybines organizacijas ir susitikti su jų organizacijos atstovais.

Gal ir neypatinga naujiena, bet šis ir kiti susitikimai panaudoti kuriant tarptautinio ekspertinio palaikymo įspūdį viešoje erdvėje. Regioninės komisijos nariai prieš susitinkant su nevyriausybinėmis organizacijomis, su Narkotikų tabako ir alkoholio kontrolės departamento ir LR Vyriausybės atstovais aptarė Seime šiuo metu svarstomą kanapių turėjimo be tikslo platinti dekriminalizavimo įstatymo projektą. Informacija apie šiuos renginius pasirodė spaudoje, paskelbtos ir komisarų rekomendacijos bei pasisakymai apie neveikiančią Lietuvos narkotikų politiką.

Susitikimuose ir vėliau žiniasklaidoje kartojamos primityvios žinutės – dekriminalizuoti viską, sukurti reguliuojamą rinką ir „bausmės negydo“. Na, gal dar siūloma „šviesti ten kažką, kažkaip, pagal galimybes". Žinutės neatskleidžia nei tikėtinų politikos pasekmių, neskatina diskusijos apie veiksmingą politiką, neatskleidžia galimų interesų konfliktų ir rėmėjų. Neaiškūs lieka ir poveikio Lietuvos narkotikų politikai tikslai.

Ši „regioninė“ komisija – tai 2011 m. „asmenybių ir valstybių vadovų“ įkurtos Globalios narkotikų politikos komisijos padalinys. Politikų būrelyje prisiglaudė ir verslininkas Richard Branson, galimai užsitikrinęs joje vietą kaip vienas iš veiklos finansuotojų. Tas pats, kuris 2015 spalio mėn. nutekino konfidencialų Jungtinių Tautų Narkotikų kontrolės ir nusikaltimų prevencijos biuro (UNODC) dokumentą, kuriame buvo išreikštas biuro palaikymas „narkotikų turėjimo savo reikmėms“ dekriminalizavimui. Paskelbdamas tuo metu dar ne viešą dokumentą R. Branson bandė priversti UNODC vienu ypu pakeisti pasaulio narkotikų politiką. Bandymas nepavyko, nes UNODC iškart pareiškė, kad sutarimas dėl dekriminalizavimo nepasiektas, nesvarstomas ir kai dokumento tekstas pagaliau oficialiai išvydo dienos šviesą vietoje dekriminalizavimo, jame atsirado „alternatyvos bausmei“. R. Branson ir toliau labai aktyviai propaguoja reguliuojamą narkotikų rinką. Ir šie komisarų vizitai turi tam tikros narkotikų politikos lobizmo požymių.

Kai politikos priemonėms advokatauja palyginus menkai finansuojamos, realią atramą tam tikrose visuomenės grupėse turinčios nacionalinės nevyriausybinės organizacijos, lengva patikėti, kad jos atstovauja visuomenės interesams. Visai kitaip atrodo įtakinga „pagyvenusių baltaodžių vyrų“ grupelė, kaip dabar madinga klasifikuoti, su nevaikišku biudžetu, svečiose šalyse reklamuojanti paviršutiniškas politines žinutes – „neteisinga įkalinti narkotikus vartojančius žmones“, „teistumas jaunimui, padaro daugiau žalos, nei protarpinis narkotikų vartojimas“, „įkalinimas nesprendžia priklausomybės problemos“, „šalinkime narkotikų vartojimo priežastis“. Deja, narkotikų politika ypatinga tuo, kad velnias ten tikrai slypi detalėse ir nemokšiškas jos keitimas, nepakankamas pokyčių ir tikslingų paslaugų finansavimas arba tyčinis aplaidus politikos įgyvendinimas gresia didesniais kaštais valstybei ir žalos perskirstymu mokesčių mokėtojams.

Tarptautinių įžymybių susitikimai su valstybės institucijomis, sudaro klaidingą ekspertiškumo įspūdį, leidžia platinti nuvalkiotus lozungus ir net klaidinančius naratyvus, apie būtinybę narkotikų vartojimą pervadinti išimtinai sveikatos problema.

Nebūkime naivūs – dekriminalizuota „reguliuojama rinka“ stebuklingai nepanaikins narkotikų vartojimo ir priklausomybių keliamos žalos, nusikalstamumo ir korupcijos. Legalių, priklausomybę sukeliančių produktų suvartojama daugiau nei nelegalių. Kaip pavyzdys JAV, kur receptinių narkotinių skausmą malšinančių vaistų sukeltų mirčių epidemija tebesitęsia.

Tai, kad nepavyksta pasiekti politinio sutarimo dėl narkotikų turėjimo be tikslo platinti dekriminalizavimo, reiškia politinius žaidimus, ignoruojant subalansuotos narkotikų politikos poreikius. Palaikymą panašiems siūlymams tikrai sustiprintų realios priemonės, nukreiptos sušvelninti ir kompensuoti didėsiančio vartojimo sukeliamą žalą, gerintų gydymo prieinamumą, suteiktų vartojančiųjų artimiesiems viltį, kad pagalba bus suteikta, o savivaldybėms, kad jos galės apsaugoti savo gyventojus nuo vartojimo sukeliamų nusikaltimų, smurto ir žalos nepilnamečiams.

Susitikimų ir pasisakymų žiniasklaidoje srautas nesenka, bet noro prisiimti atsakomybę nėra. Problema aiški, netobulas sprendimas pasiūlytas, dabar reikia kartu imtis veiksmų, kurie švelnintų neigiamas sprendimo pasekmes ir leistų pilnai išnaudoti sprendimo privalumus. Vietoj to, iš pataisas palaikančių dažniau girdime pareiškimus, kad ruoštis nereikia, o reikalaujantys kompromiso sulaukia nepagrįstų kaltinimų, kad palaiko išskirtinai baudžiamąją politiką.

Šiuo atveju nevyriausybinės organizacijos ir visuomenė eilinį kartą atsidūrė politinių partijų ir ne visada skaidrių tarptautinių interesų grupių komunikacijos strategijų taikinyje. Deja, politiniai lozungai netampa mokslo įrodymais, vien dėl to, kad juos kartoja asmuo kažkada buvęs įtakingu politiku. Greičiau atvirkščiai – tapatinimasis su konkrečios partijos arba net visos būsimos legalios pramonės šakos poreikiais vargu ar suderinamas su visuomenės interesais. Tuo tarpu pritildžius politinį radiją, įsiklausius į mokslo įrodymus ir bendradarbiaujant, galėtume užtikrinti visuomenės sveikatai palankesnius ir valstybės išteklius tausojančius narkotikų politikos sprendimus.