Nijolė Goštautaitė Midttun. Netikra psichikos sutrikimų epidemija (2)

Vos prieš kelias dienas LR Seimo narys M. Majauskas spaudos konferencijoje (deja, kartu su švietimo ir mokslo viceministru) mojavo raudona kortele universitetams, sekdamas šiurpias pasakas apie Lietuvos gyventojų psichikos sveikatą.

Reklama

Tačiau šie gąsdinantys pasakojimai neatitinka mokslo tyrimų duomenų ir bene vienintelės specialiosios Eurobarometro apklausos, kurioje 2010 m. teirautasi apie psichologinę ES piliečių savijautą, rezultatų. Šioje apklausoje 70 proc. Lietuvos gyventojų į klausimą „Ar jautėte ramybę ir taiką?“, atsakė - „taip“. Tai akivaizdžiai prieštarauja dramatiškam Seimo nario M. Majausko pareiškimui, kad 80 proc. šalies studentų jaučia stiprų nerimą, o 75 proc. patiria stiprų stresą, dėl kurių jiems esą reikalinga skubi emocinė pagalba. Tokie pareiškimai neatitinka tikrovės, kelia sumaištį, prieštarauja mokslo įrodymams ir universitetų autonomijai, neatitinka šalies finansinės padėties ir trukdo profesionaliai kalbėtis apie tai, kaip tinkamai stiprinti studentų ir visuomenės psichikos sveikatą.

Spaudos konferencijoje pristatyta apklausa neįmanoma įvertinti net psichologinių sunkumų, o juo labiau nepavyks nustatyti depresijos ar kitų psichikos sutrikimų. Daug kartų paminėtas nerimas – tai normali reakcija į sudėtingas gyvenimo aplinkybes, ypač vykstant egzaminams. Visiškai nerimo sesijos metu nejaučia, ko gero, tik keli procentai studentų. Tai nėra būsena, reikalinga skubios emocinės, medicininės arba farmakologinės pagalbos. Tai savijauta, kurią galima stipriai pagerinti tinkamai pasirengus konkrečiam egzaminui, turint laiko valdymo įgūdžių ir tobulinant studijų procesus, pavyzdžiui, supaprastinus egzamino perlaikymo tvarką. Absoliuti studentų dauguma sėkmingai įveikia įvairias nerimo būsenas, padedami dėstytojų, bendramokslių, artimųjų, kai kada, psichologo arba psichiatro.

Beje, į klausimą apie ramybę, Eurobarometro apklausoje „taip“ atsakė tik 54 proc. Jungtinės Karalystės gyventojų ir tik 52 proc. Italijos. Tuometinės apklausos metu laimingi jautėsi apie 70 proc. JK gyventojų, bet tik apie pusę lietuvių. Labai panašūs su JK gyventojais buvome vertindami savo energingumą: 45 proc. JK ir 43 Lietuvoje apklaustųjų jautėsi energingi, o labai gyvybingi atitinkamai 52 proc.ir 48 proc. Jungtinėje Karalystėje materialinė gerovė, psichologinių intervencijų ir socialinių paslaugų prieinamumas daug kartų didesnis, bet, anot Eurobarometro, jie nerimauja gerokai dažniau, o gyvybingi - taip pat kaip lietuviai. Apklausos įdomu, bet specializuotos paslaugos valstybėje plėtojamos ir finansuojamos ne pagal jas.

Viešai pasigirdo ir itin neatsakingų siūlymų: kiekvienoje aukštojoje mokykloje teikti „skubią, specializuotą anoniminę pagalbą tiek studentui, tiek dėstytojui“. Iš įstaigų, kurių tikslas - studijų ir mokslo kokybė, reikalauti neapibrėžtų, bet specializuotų paslaugų visiems ir skubiai - tai psichologinės pagalbos profanacija ir valstybėje veikiančių institucijų sąveikos nesupratimas. Studentai ir šiuo metu skubią psichologinę ir psichiatrinę, anoniminę arba konfidencialią, kartais specializuotą pagalbą gauna ten, kur ji nuolat teikiama: krizių centruose, savivaldybių Psichikos sveikatos centruose ir psichiatrijos ligoninėse, nevyriausybinėse organizacijose ir pas privačius konsultantus.

Dar svarbu žinoti, kad aukštojo mokslo siekiantys ir jį įgiję jaunuoliai, kaip grupė, pasižymi geresne psichikos ir fizine sveikata nei bendra populiacija, aukštesniu sveikatos raštingumu, taigi jiems sveikatos ir kitų specializuotų paslaugų reikia rečiau nei kitiems gyventojams. Be to, apklausos rodo, kad daugiau žmonių norėtų, kad tęstinė psichologinė pagalba būtų suteikta įstaigoje, nesusijusioje su darbdaviu arba mokykla. Šį norą valstybė turėtų gerbti ir suprasti, kad kokybiškesnės paslaugos užtikrinamos būtent specializuotas paslaugas teikančiose įstaigose. Valstybė turėtų prisiimti atsakomybę dėl šių paslaugų ir apsispręsti, už kokias paslaugas ji pasirengusi mokėti ir kiek. Kai valstybė pažeisdama Konstituciją net gydymo įstaigoms nesumoka tiek, kiek priklauso už valstybės lėšomis draudžiamų asmenų gydymą, reikalauti naujų nemokamų paslaugų aukštosiose mokyklose nerealistiška ir netvaru.

Ir tie įspūdingi emocinės pagalbos paslaugų universitetuose reikalavimai grindžiami internetine apklausa, atskleidusia, kad 59 proc. studentų patiria nemigą, 46 proc.- valgymo sutrikimus, o 30 proc. – depresiją. Žiniasklaida galėtų būti truputį profesionalesnė ir išgirdusi skaičius, panašesnius į gripo epidemiją negu į psichikos sutrikimų paplitimą, turėtų bent pamėginti įsitikinti, ar tokie politikų gąsdinimai atitinka realybę ir mokslo įrodymus.

Lietuvos gyventojų psichikos sveikatos rodikliai išties vieni prasčiausių ES: jie atitinka šalies istorines ir dabarties netektis, žalingų įpročių paplitimą, elgetišką sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sistemų padėtį. Tikslingai keičiant šiuos veiksnius, po truputį gerės ir visuomenės psichikos sveikata. Bet nei spaudos laisvė, nei visuomenės sveikata negerėja Seimo komisijoms paliepus. Vargu ar Seimo nariai nustos šnekėti apie dalykus, kurių neišmano, bet atsakinga žiniasklaida galėtų mažinti neteisingos informacijos, metodologiškai neteisingų tyrimų ir pigaus politinio populiarumo sklaidą.

Aukštosios mokyklos gali daug padaryti gerindamos dėstytojų ir studentų bendravimą, skaidrindamos studijų vertinimo procesus, keldamos dėstytojų psichologinį raštingumą ir įgūdžius. Jos privalo pašalinti smurtą, seksualinį priekabiavimą, diskriminaciją, užtikrinti saugią aplinką ir studijų kokybę, o esant galimybei - nukreipti veiksmingos pagalbos. Pastarųjų keleto metų įvykiai rodo, kad universitetai tikrai stengiasi tai daryti. Kylantys seksualinio priekabiavimo, netinkamų pedagoginių metodų naudojimo skandalai atskleidžia, kad universitetai keičiasi ir laisvėja. Mizoginiška ir smurtinė kultūra toli gražu ne visuotinė: studentės ir studentai jau gali palyginti dėstymo ir pedagogikos stilius, dėstytojų elgesį ir kompetenciją, turi savo nuomonę ir vis dažniau ją reiškia, supranta, koks elgesys yra netinkamas. Ir studentai vis dažniau renkasi – kitą dėstytoją, darbo vadovą, aukštąją mokyklą ir net šalį. Žinant, kad būna geriau, lengviau to pareikalauti ir sau, ir kitiems. Apie problemas viešai prabilti dažniau išdrįsta jauni žmonės, nors vyresnei kartai teko patirti tikrai ne mažiau išnaudojimo, priekabiavimo ir smurto. Šiuolaikinių studentų atvirumas rodo, kad dabartinė studentų karta sveikesnė, psichologiškai atsparesnė, reiklesnė, atviresnė ir pilietiškesnė. Tai nuostabi ir viltinga žinia švenčiant Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį.