Apie prancūzus ir varnalėšas

Tie prancūzai, sakyčiau, yra labai keisti žmogėnai. Va, apie kiaulpienes tūpčioja, šūkčioja, kaip esą lietuviams gerai, kad tiek žemės turi ir ekologiškas kiaulpienes gali sau leist augint, paskui sau kasinėtis ir sveikai gyventi. Ir italai štai kiaulpienių pūkus kaip dideliausią auksą sėklų parduotuvėse pardavinėja.

Reklama

Bet štai varnalėša aniems markizams jau atseit nebegerai, piktžolė esą baisiausia, nebėra jokio gyvenimo per ją. Bet juk varnalėšos šaknys niekuo nenusileidžia kiaulpienėms, ar nebus tik dar vertingesnės!

Bėda su ta prancūzų nuomone – istorinė. Pasirodo, aniems tai visiškai užneštinis augalas. O parsinešė ne bet kas, o patsai Napoleonas į skverną kibių prisikibdęs. Mat iki pat 1815 metų Prancūzija nė regėt nebuvo mačiusi jokių varnalėšų, botanikai tą faktą įrodė. Kai Napoleonas su savo alaviniais kareivėliais norėjęs Maskvą nugalėt, veržęsis smarkiai, per brūzgynus, per maurynus plaukus, nosį draskęs, ir nieko tatai jam nepavykę, užtat su pilnais užančiais varnalėšos kibių nuknabęs tą subraižytą nosį gimtinėn sugrįžęs. Arkliai irgi susišiaušusiais karčiais per kaltūnus kelio nebematydami tąsyk alkani parknopsėjo.

Tad iki pat šiolei šia rusų dovana nepatenkinti rauko tas nosis prancūzai, baisiausia piktžole vadina, sunkiai kamuojasi nebegalėdami išnaikint. Ir kur tau išnaikinsi, kai šaknys keliolika metrų siekia, o varnalėšų kibiai smagiai į vaikų kelnes kimba ir visur kur panorėję išsinešioja. Ne veltui liaudiškai varnalėša vadinama ir pakeleiviu, velnianagiu, kibiu ir dar kuo tik išgalvosi – vaikų džiaugsmu dar pavadinčiau.

Amerikon lygiai taip pat panašiais metais didžiosios varnalėšos (lot. Arctium lappa L., rus. Лопух большо́й) parėjo, bet amerikonai visai dėl nieko neburnoja ir ramiausiai sau marmeladus, iš anų šaknų pasigamintus, čepsėdami verda.

Japonai savo ruožtu varnalėšas augina specialiose plantacijose, taigi ir mes turėtume į ką lygiuotis.

Pats metas dabar spėti pasikast didžiosios varnalėšos šaknų, vėlyvą rudenį jos pačios naudingiausios. Šaknys stambios, galingos, reiks paplušėt, nemenką duobę iškasti. Sudėtinga su varnalėšų šaknimis dar ir todėl, kad naudingiausios visgi yra pirmametės, o pavasarį jei kastume – antrametės. Senesnės jau nebe tokios veiksmingos. Bet suprask, kad gudrus, kuri yra pirmametė – nebent neštumeis į mišką lentelę ir pasižymėtumei, kad štai šita šiemet tik lapelius skleisti pradėjo.

Taigi jei jau išsikasėme, reikės gerai nuplaut ir nuskust, paskui supjaustyt ir nekarštai išdžiovint. O gydančių savybių varnalėšos šaknys turi itin daug: labai gerai jų nuovirą vartoti sergant inkstų ligomis, šlapimo pūslės akmenlige, gastritu, o ypač – amžiaus rykšte cukriniu diabetu. Labai gerai nuoviras tinka užkietėjus viduriams, reumato priepuoliams, odos ligoms, sunkioms alergijoms. Lapų kompresai naudojami baisiausioms šlapiuojančios ir pūliuojančioms odos ligoms. Dar ir plaukų slinkimą tie nuovirai sustabdys, plikę netgi gali atgaivinti, juk ne šiaip sau šampūnuose varnalėša būna paminėta.

Nuoviro receptas: paruoštas, susmulkintas šaknis (15–20 g) užpilkite 1 stikline vandens ir virkite ant mažos ugnies apie 20 min. Tada palikite prisitraukti dar 30 min. Nukoškite ir vartokite po 1 šaukštą nuoviro prieš valgį 3–4 kartus per dieną. Tokį nuovirą vartokite esant tulžies ar inkstų akmenligei, šlapimo pūslės uždegimui, podagrai, osteochondrozei ir reumatui, taip pat peršalus kaip prakaitavimą skatinančią priemonę.
O štai ir amerikonų marmelado receptas: 1 litras vandens, 50 g acto esencijos ir 1 kilogramas varnalėšų šaknų. Į vandenį supylus actą, pašildyti iki virimo, sudėti mėsmale sumaltas šaknis ir virti maždaug 2 valandas, kol taps kažkas panašaus į marmeladą.

Varnalėšų šaknis galima ir kepti, paskui valgyti apipylus sviestu, galima ir marinuoti, ir tyrę gaminti. Bereik šeimininkės fantazijos su sveikatos užtaisu.