Pasakojims apie tai, kaip žmuogus kirpykloj nervų neteko

Viens žmogelis toks jau buvo, kad kirpyklas ansai labai mėgo. Ir kirpėja daili buvo, purškalai skaniai kvepėjo, žirklės gražiai jam čaksėjo, todėl ans kirpyklon labai dažnai ėjo. Tik nutiko baisi diena – ta kirpėja atgrubnagė į paliaukę žirklę jam įvarė. Žmogus spygdamas tuomet supyko, nervus visuose patvoriuose paliko.

Reklama

Nuo to sykio plaukų jis nebeturėjo, plikai skuto, tepė taukais, net blizgėjo. Bet bažnyčion jis nuėjęs, kepurę tenais nusiėmęs, bėdą apturėjo – musės bimbalinės ano plikę tuoj vaikytis ėmė. Štai prisliūkino meilus žmogelis, museles pamaldžiai vaikyt norėjo. Klebonėlis čia neištvėrė, iš sakyklos garsiai sudundėjo: „Arba tu, durniau, liaukis, arba tu, plikiau, traukis!“

Iš bažnyčios pasitraukęs, nuo tos dienos plikis ėmė labai rauktis. Baisiu kibiu jis pavirtęs prie visų kelnių ėmė kabintis: kibo jis prie žodžių, šokti nemokėdams - į akis jis šokinėjo, į gėlyną pažiūrėjęs - prie bet kurios gėlės prikibt galėjo.

Štai monardos kokia galva, kokia plaukų spalva! Iš Amerikos seniai ji parvažiavo, kolibrių tenais numylėta, indėnų labai gerbta ir gydymui naudota.

Amerikoj aš nebuvau, kolibrių nemačiau, užtat darželiuos Lietuvos kai kas ją augina ir apie gražumus galvoja. Iš lapelių skanią arbatą verda, virškinimą savo negerą gerina. Raudonais lapeliais salotas galima gražiai papuošti, nedideliais kiekiais specifinius patiekalus, riebią mėsą skaninti. Monardų arbatą reikia gerti ir nuo peršalimų, nuo nervų ir nuo kibių bei kabinėjimosi.

Raudonąją monardą (lot. Monarda didyma) indėnai, matyt, kitaip vadino; tik parvažiavusi Europon, iškart kitą vardą gavo ispanų gydytojo Nikolo Monardeso garbei. Iškart buvo ir visokių selekcininkų įsižiūrėta – geltonai rausvai, skaisčiai baltais, ryškiai violetiškais žiedais buvo nudažyta ir veislių pavadinimais suvadinta.

Šitais jums vasarai monardų limonado receptas:

Raudonosios monardos žiedelius užplikyti vandeniu, atvėsinti. Atvėsusį šaldytuvan dar padėti. Kai gerai atvės, citrinos sulčių įsispausti, pagal norą pasisaldinti ir gazuotu vandeniu atskiesti.

O reziumės galui štai kokią išvadą padarysma: trumps plauks – trumps prots. Anot kai kurių įdomių teorijų, kuo ilgesnis plaukas, tuo tvirtesnė sąsaja su kosmosu. Tad išvis puiku būtų visiems kasas į viršų pasikelt, ramesni, dvasingesni pataptume, ir šiukštu – kirpyklon daugiau niekad neiti, bo kitaip ne tik nervų, bet ir pinigo neteksim.

Giedrės Bružienės FB puslapis - čia.