Kam arbatos iš ožkos klernatos?

Anam savo straipsnely rašiau, kad jei jau esi durns, jokia žolė tau nepadės. Persiprašau, suklaidinau – yra visgi, kas padeda. Tasai vaistas gėlių vandeniu nuo seno Airijoje vadinamas – bereik turėt karvelę ar dar geriau ožkelę, katra po žydinčias pievas ganosi, beliks po uodega pakišt bliūdalį, kai geltonas gėlių vanduo bėgs. Tuomet pilt į vonią, vandeniu skiesti, gultis ir mirkytis. Vonia garuodama padės ir nuo durnumo, ir net nuo nevaisingumo – XVII amžiuj airiai dievagojosi, kad tikrai padeda. Nuo nevaisingumo dar ir rasakilų (lot. Alchemilla) vandens reikės, nuo lapų surinktą rytinę rasą varvint irgi į tą pačią vonią.

Reklama

Taigis laikas įsigyt naminę ar balkoninę ožkelę (konkrečiai lot. Capra aegagrus hircus), ta juk tikroji fitoterapeutė, didelių mokslų jai baigti nereik. Ir iš gyvūnų juk galima pasimokyt. Ir ne bėda, kad lotyniško pavadinimo ožka nepakursyvins, bet užtatai žinos, katrą žolę nuo užkietėjusių spirų dabar pat surupšnoti. Kiečius (lot. Artemisia) ožkos visų labiausiai mėgsta graužti, bitkrėsles (lot. Tanacetum), lazdynų (lot. Corylus), gudobelių (lot. Crataegus) lapus, ir į medį sugeba įsilipti, jei labai reikalas atsiranda, – ir ko tik jos nemėgsta. Ir niekuo neserga, nei skydliaukėmis, nei kraujospūdžiais, nei rūkymu.

Šitais viens mokinys šitaip užrašė: „Prie carų už rūkymą nukirsdavo galvą, bet nukirtus atkaklūs vis tiek rūkė“. Tie atkaklūs musiet labai dideli optimistai, cigarietą stipriai trauk iš paskutiniųjų, net jei jau galvos nebėr. Tiems optimistams, kurie jau be galvų, būtų neblogai prieš galą tūbių (lot. Verbascum), plaučių (lot. Pulmonaria), gysločių (lot. Plantago) arbatos pagerti (kartoju – ne rūkyti, o arbatą gerti), o labiausiai reikėtų nervus raminti. Juk kaip žmogus nesinervuosi, jei jau galvos nebėr! Ir net jei ta nukirsta galva vis dar mąsto, būtų neprošal kiečių, apynių (lot. Humulus), sukatžolių (lot. Leonurus), gudobelių arbatų. O jeigu ir tos jau nebepadės, gal dar ežiuolių (lot. Echinacea) viralo spės išgerti.

Rausvažiedės ežiuolės į mūsų darželius parėjo iš Šiaurės Amerikos, indėnai jomis gydė visai nejuokingas ligas, išoriškai viralu gydė furunkulus, karbunkulus, visokius kunkulus, o ypač nudegimus. Malšino indėnų galvų ir dantų skausmus, stiprino imuninę sistemą. Ežiuolės įveikia bakterijas, gripą, gerti arbatą reikia sergant žvyneline, egzemomis, ginekologinėmis, urologinėmis bėdomis, net esant kraujo užkrėtimui. Visgi ežiuolės nereikėtų gerti vartojant kitų vaistų. Negalima vartot ir nėštumo metu, sergant tuberkulioze, leukoze, AIDS ir išsėtine skleroze. Ežiuolių nereikia kaip pablūdus gerti ilgiau nei 4 savaites, nes jei jau srėbsit ilgiau ir didelėmis dozėmis, poveikis bus priešingas – imunitetą kaip tik slopins.

Taigis nutrūktgalviai rūkaliai turi ežiuolių arbatos pagerti, plaučius ir imunitetą stiprinti – be to, anot Ajurvedos, beveik visos odos ligos iš plaučių pareina.

Giedrės Bružienės FB puslapis čia