Žolininkė Giedrė Bružienė: „Kai imiesi rimtai, nebūna sunku“

Prieš keletą metų dar dirbusi redaktorės darbą, Giedrė Bružienė šiandien jau gana žinoma žolininkė, turinti savo žolelių ūkį, garsėjanti ir įdomiais vaizdinga kalba parašytais straipsniais apie vaistažoles bei romanu „Ilja. Paliesti dievą“. Persikėlusi iš miesto į kaimą ir pradėjusi ūkininkauti, Giedrė sako visiškai nepasiilgstanti miesto ir pataria visiems ieškoti nišų verslui.

Reklama

Kaip atsitiko, kad pakeitėte gyvenimo kryptį? Kas išjudino tuos pokyčius?

Monotoniškas su popieriais darbas – ne man, tą supratau gana anksti. Visada mylėjau gamtą, medį apsikabinti, gėlę paglostyti man kur kas smagiau, nei apsiauti gražius batus. Kalbininkės darbo atsisakiau palaipsniui: išėjusi iš kasdienio darbo, susiradau laikraštuką, kuriam redaktoriavau iš namų, kartu galėdama ir po pievas palakstyti. Galutinai subrendo mintis eiti į žolynus, kai suvisam atsikėlėme į vyro tėvų žemę Gerduvėnų kaime. Ten pakalnių, šlaitų, pievų, miškelių – žolynų tikrai daug. Visada žinojau, kad būsiu žoliautoja, tik nemaniau, kad taip greit viskas išsirutulios. Šiek tiek bijojau, bet vyras Linas vis ragino ir skubino imtis žoliavimo rimtai.

Daugelis lietuvių įsitikinę, kad sukurti savo verslą Lietuvoje, ypač kaime, tuolab susijusį su žolelėmis, gana sunku. Kaip yra iš tikrųjų?

Kai imiesi rimtai, tai ir nebūna sunku. Bet viskam reikia ir aplinkybių – kaip juokauju, norint žoliautoja būti reikia ir prigimimo, ir pripratimo, šimtą knygų paskaityti, mokytoją turėti, visą laiką mokytis, be abejo – ir gamtoje darniai gyventi. Pradžia visada šiek tiek baugina – ar turėsim klientūros, ar įvertins mūsų produkciją. Bet jau turim nuolatinių klientų, geria tik mūsų ruoštas arbatas, vertina, kad vaistažolės paruoštos gerai, išlaikusios spalvą ir nepraradusios savybių.

Žinoma, bet kokiam verslui reikia ir investicijų: reikėjo įregistruoti vaistažolių ūkį, įrengti džiovyklą, pasigaminome rankinį malūną-žolelių smulkintuvą; indai, sekatoriai, stalai, palapinės, dirvos ariamos, investuojame ir į mokslą, knygas.

Nenusivylėm nė trupučio – susipažįstame ir susidraugaujame su labai įdomiais, išsilavinusiais žmonėmis, atvažiuoja ekskursijos, pati skaitau paskaitėles, kur pakviečia. Džiaugiuosi, kad turiu ką papasakoti, patinka, kai žmonės imasi užrašų, užsirašinėja, o paskui ploja ir dėkoja – kaip nesidžiaugsi?

Kaip praeina jūsų diena? Kaip suspėjate prižiūrėti ūkį, auginti, rinkti žoleles, dalyvauti mugėse, pardavinėti jas, rašyti?

Jau nuo balandžio kūlversčiais pradedam eiti. Pirmosios žolės – plautės, raktažolės, rasakilos, įvairiausi pumpurai. Medetkų, margainių sėjimas, daugiamečių gėlių ravėjimas ir prižiūrėjimas.

Vasarą dar labiau – žiū, dieną pražiūrėjai, ir jau gudobelės ar obelys žiedlapius išbarstė. Į džiovyklą, iš džiovyklos, malūnu malti, į maišus pakuoti.

Rudenį – šaknys ir paskutiniai atolai. Savaitgaliais mugės, šventės, renginiai. Nėra kada bambos kasyti. Tik va dabar, lapkričiui atėjus, gali ramiau ir knygą paskaityti, ir pyragą išsikepti. Taip ir yra Dievulio surėdyta – pavasarį reik lėkt, vasarą visai galvą nutrūkt, o rudeniop jau žiemos miegui ruoštis, ramiai, šiltai prie pečiaus būti.

Žoliaujam visi kartu su vaikais (turim du berniukus, gamtą ir žolynus abu mėgsta – penkiolikmetį Jogailą ir devynmetį Aistį), bet daugiausiai kantrybės tam turi Linas – jis prie čiobrelio krūmo gali ištisas valandas tupėti ir rakinėtis, dailiai viską sudėti, visas sraigeles išrankioti.

O rašyti suspėju priebėgom – kai šauna į galvą kas, kaipmat pripyškinu lapą. Šmaikštūs straipsniai spausdinami kone visuose didžiuosiuose portaluose, laikraščiuose ir žurnaluose, yra vieni skaitomiausių. Tie žemaitiški straipsneliai tikrai prisidėjo prie Bružų žolių ūkio pagarsinimo.

Ar nebetraukia keltis gyventi į miestą?

Yra žmonių, kuriems miesto reikia, mums – ne. Kaip gali norėti? Čia ir grynas oras, ir savas vanduo, ir tyla, ir privati erdvė, gamtoje matai, kada kas sužydėjo, kada lapai nuraudo, sėklas išbarstė, viskas čia lyg sulėtėja, viską spėji pamatyti, lietų ir saulę, o mieste – ir apsižiūrėt nespėji, kada alyvos nužydėjo.

Ką patartumėte galvojantiems apie verslą kaime?

Žinoma, kad daryti! Yra tiek nišų, reikia tik galvą pakrapštyti. Su laiku mums kyla vis naujų idėjų – štai ir smilkalus iš kadagių ir pelynų vyras pradėjo daryti, aš alembiką parsisiunčiau, melsvutėlį kraujažolių hidrolatą išlašinau, ir dar daug visko norim – norim aliejų spausti, norim lietuviškų prieskonių mišinių prisidaryt, norim dailią klėtį pasistatyti. Nerimstam. Tik kartais gaila, kad rankelių tik po dvi Dievulis davė.